Prasidedant mokslo metams žiniasklaida atkreipia dėmesį į įvairias problemas, susijusias su mokykla, bet viena išsiskiria ypatingu skaudumu: mokyklose esama alkanų, neprivalgančių vaikų. Valstybė skiria ne taip jau mažai lėšų nepasiturinčių šeimų atžaloms maitinti. Nustatyta tėvų pajamų riba, iki kurios šeima yra socialiai remtina, o jos vaikai gauna nemokamus pietus. Tačiau gausu ir tokių tėvų, kurie uždirba ne ką daugiau už socialiai remtinuosius, bet jų vaikai paramos negauna ir stoviniuoja mokyklos valgykloje laukdami, gal kas paliks neišvalgytos sriubos lėkštę. Nepaprastai skaudus, jokiais motyvais nepateisinamas reiškinys! Tiesa, yra mokyklų (ypač kaime), kurios savo iniciatyva sprendžia šią problemą. Pavyzdžiui, išverdama tiek sriubos, kad jos kiekvienas gali valgyti kiek nori. Ir duonos leidžiama pasiimti. Tikriausiai randama dar ir kitokių išeičių. Bet vis tiek esama mokyklų, kuriose vaikai alkanomis akimis dairosi į valgančius draugus.
Tai drastiška apraiška tos socialinės skirties, kuri yra daugelio blogybių priežastis. Gaila, jog sprendimo paieškos netampa pagrindine vidaus politikos ašimi. Nerandama politinės valios (ar tiksliau – politinės aistros) pirmiausia pareikalauti iš savęs tam tikro asketiškumo, poreikių minimalizavimo, kuris būtų pavyzdys visuomenei ir suteiktų moralinę teisę iš jos pareikalauti kantrybės bei visuomeninio solidarumo žingsnių. Deja, to stokoja net socialdemokratai, nors jiems visuomenės solidarumas yra vienas esmingųjų programos punktų.
Ne mažiau svarbi ir kita klausimo dalis – pačios visuomenės, taip pat mokyklų bendruomenių ir jų institucijų, moksleivių organizacijų socialinis jautrumas. Socialinės atskirties mažinimas galėtų būti ne tik jų, bet ir visos visuomenės bendras siekis.
Jautrumo ir solidarumo stoka visuomenėje labai ryški. Be kita ko, tai ir sovietinio mentaliteto paveldas. Labdara, filantropija anais laikais traktuota su pašaipa, kaip buržuazinės visuomenės veidmainiškos moralės apraiška, apsimestinė pastanga padėti vargšams, kuriuos ji pati be gailesčio eksploatuoja ir kurių problemas išspręsti gali tik revoliucinė santvarkos kaita. O tarybinėje visuomenėje visas socialines problemas esą sprendžianti valstybė, kuriai žmonės ir turintys būti dėkingi už viską. Taigi labdaringa veikla buvo uždrausta. Taip formavosi žmogus, nejaučiantis atsakomybės dėl to, kaip verčiasi jo artimas. Buvo užmiršta stipri ikisovietinės Lietuvos tradicija, siekianti XIX a. pabaigą, susijusi su Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės vardais ir jų sukurtomis organizacijomis, šelpusiomis neturtingus moksleivius, padėjusiomis išeiti mokslus ne vienam šviesuoliui. Užtat taip sunkiai formuojasi pilietinė visuomenė, mokanti save gydyti ir sau padėti.
Su tais dalykais glaudžiai susijusi vertybinių nuostatų ugdymo kryptis mokykloje. Lietuvos švietimo filosofija, išdėstyta fundamentaliuose tekstuose, ugdymą grindžia bendravimo ir bendradarbiavimo nuostata, tačiau gyvenime ją užgožia arši konkurencija. Garbingą lenktyniavimą pakeičia egoizmas ir agresija. Turbūt kaip reakcija į sovietines mokymo programas iš literatūrinio ugdymo beveik visiškai iškrito tekstai, keliantys užuojautą vargstančiajam, pastabumą socialinei nelygybei.
Visuomenės dorovinės kultūros pasikeitimas – ilgai trunkantis procesas. Bet gal daugiausia čia lemia vaikų, jaunuomenės ugdymas. Mokyklos bendruomenė galėtų būti palankiausia terpė socialiniam solidarumui reikštis ir stiprėti. Kad ji tokia būtų kiekvienoje mokykloje, yra vienas iš galimų linkėjimų naujų mokslo metų proga.
Vanda Zaborskaitė