Pažinti karališką Vengrijos sostinės Budapešto didybę daug laiko nereikia. Tačiau stulbinanti architektūra ir žavūs rankdarbiai, aštroka guliašo sriuba, rinktinių vynų aromatas ir skonis, terminių pirčių malonumai į atmintį įsirėš ilgam.
Budapeštas – vienas iš lankomiausių Europos didmiesčių. Turistų srautas čia nenutrūksta visus metus, tačiau vasarą, kai ant žemės nusileidžia žalioji uždanga, pražysta gėlynai ir ištrykšta fontanai čia kur kas gražiau, nei pilką žiemą.
Budapešto panoramos ašis – ramiai savo vandenis plukdant didžiausia Vakarų Europos upė Dunojus. Būtent jis dalija miestą į dvi dalis: kalvotą Budą ir lygumoje išsidėsčiusį Peštą.
Iki pat 1873 metų Budapeštas buvo trys visiškai atskiri miestai: Pest, Buda ir Obuda. Tik po to, kai jie susijungė, metropolis nežmoniškai išsiplėtė. Dabar Budapešte gyvena beveik 2 milijonai gyventojų. Vietiniai aiškina, kad vienoje tykiojo Dunojaus pusėje esantys rūmai priklauso visuomenės grietinėlei – imperatoriškosios Budos aristokratams, o Pešte – gyvenamieji namai ir pramogos skirtos miesto gyventojams.
Karališka Buda
Budos pusėje – Karališkųjų rūmų teritorija. Rūmai statyti XIII-XVIII amžiuje ir bene labiausiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais.
Šv. Trejybės aikštėje, apsuptoje Žvejų bastionais, dėmesį atkreipia gotikinė Dievo Motinos bažnyčia. Per daugybę metų trukusius turkų antpuolius bažnyčios Budoje buvo nuolat griaunamos ir statomos mečetės. Vėliau griaunamos mečetės, ant jų pamatų vėl statomos bažnyčios. Ši bažnyčia – vienas iš tokių represijų pavyzdžių.
Austro-Vengrijos imperijos gyvavimo periodu Budapeštas stengėsi panašėti į savo vyresniąją seserį Vieną. Abu miestai be galo daug įnešė vienas į kito architektūrą, tačiau pastatų didybe, nuo šimtmečių pažaliavusių skulptūrų gausa Budapeštas pralenkė Vieną.
Iki šiol Karalių rezidencijos aplinkoje Austro-Vengrijos imperijos laikus mena erelio skulptūra. O turistai ypač mėgsta fotografuotis prie skulptūrinės kompozicijos su fontanu, pasakojančios karaliaus Matjošo ir Ilonos meilės legendą.
Budą vainikuoja Gelerto kalnas, ant kurio puikuojasi iš visų Budapešto pusių matomas paminklas laisvei. Gelertas buvo garsus miesto mecenatas ir inžinierius. Jis pastatė pirmąjį grandininį tiltą per Dunojų ir sutvirtino upės krantines, kad miesto negriautų potvyniai. Šiuo tiltu, iš abiejų pusių papuoštu galybę simbolizuojančių liūtų skulptūromis ir pereiname į Peštos pusę.
Pešta – spąstai turistams
Įstabiausias statinys Peštos pusėje pačioje Dunojaus krantinėje pastatyti gotikinio stiliaus Parlamento rūmai. Juose saugoma karališkoji Vengrijos karūna, vyksta parlamentarų posėdžiai ir svarbiausios valstybinės iškilmės.
Prie Parlamento rikiuojasi ministerijos, administraciniai, komerciniai pastatai, kultūros, pramogų centrai.
Peštos pusėje yra ir didžiausia miesto bažnyčia – šv. Stepono katedra, į kurią vienu metu telpa net 8 tūkstančiai tikinčiųjų. Šioje bažnyčioje saugoma ir šv. Stepono, pirmojo Vengrijos karaliaus, ranka.
Čia yra ir turistams skirta pėsčiųjų zona – lygiagrečiai Dunojui einanti 2 kilometrų ilgumo Vaci gatvė. Čia gausu kavinių, įvairių parduotuvėlių, tiesiog gatvėje prekiaujama suvenyrais, atvirukais.
Atkreipėme dėmesį, kad tiek Budos, tiek Peštos pusėje gausiai turistų lankomose vietose nematyti elgetaujančių valkatų, juolab vaikų. Nepastebėjome ir girtų žmonių, tik rūko vengrai labai daug.
Prie architektūros paminklų nemažai gatvės muzikantų. Dauguma jų – čigonai. Pasak vietinių, muzika geriausia problemiško gyvenimo būdo čigonų integravimo į visuomenę priemonė. Santykiai tarp vengrų ir čigonų įtempti, todėl vengrai labai pyksta, jei būna painiojami su juodaakiais. Visgi vengrai, kaip ir čigonai mėgsta sukčiauti ir visi turistai, įvažiuojantys į Budapeštą būna įspėjami ypač atidžiai saugoti savo daiktus nuo vagių.
Todėl priartėję prie Vaci gatvę užbaigiančio didžiojo Budapešto turgaus stipriau apgniaužiame rankines.
Turguje – apsipirkti ir užkąsti
Budapešto turgus – trijų aukštų. Į rūsį net neužsukame, nes ten supermarketas. Prekystalių turguje nėra, jis suskirstytas nedideliais skyriais. Seilė nutįsta pamačius šviežias braškes, tačiau atbaido dar aukštos jų kainos. Prisiperkame aromatingų pomidorų ir, žinoma, prieskonių guliašui.
Išskirtinis Vengrijos prieskonis – saldžioji ir aitrioji paprika. Mažesnėse gyvenvietėse vengrai jas būtinai augina prie namų, arba tiesiog balkonuose. Aitrioji paprika vėliau surišama kaip karoliai ir sudžiovinama.
Antrajame turgaus aukšte akys apraibsta nuo turistams skirtų suvenyrų su nacionaline simbolika, siuvinėtų staltiesių, servetėlių, skarų. Ryškios jų spalvos, slaviškas stilius mūsų nesugundė.
Turguje galima ir užkąsti. Populiariausias vengriškas užkandis – langušas. Tai įkaitintame aliejuje keptas didžiulis paplotis, valgomas su grietine, sūriu ir žalumynais. Labai riebus, primena beliašą. Ne pats geriausias pasirinkimas, ypač karštą dieną.
Vengrų virtuvė dar siūlo balandėlius, bulves, gausiai apibarstytas paprika, įvairių rūšių salotas, daržovių troškinius su ryžiais ir žinoma, nacionaliniu pasididžiavimu tapusį guliašą.
Nr. 1 – guliašas ir vynas
Nustebome išvydę, jog tikras guliašas – ne troškinys, o sriuba. Kiekvieną šeimininkė ją verda pagal savo receptą, tačiau yra ir universalūs patarimai, kaip išvirti šį nacionalinį vengrų patiekalą. Atspausdinami juos ant paprikos pakuočių, prijuosčių ir kitų suvenyrinių daiktų vengrai daro neblogą biznį.
Vyrauja klaidinga nuomonė, kad vengriškas guliašas – labai aštrus. Iš tiesų jis – visiškai neaštrus, tik jau patiektas ant stalo pagal individualų skonį gali būti pagardinamas aštria pasta, kuri daroma iš aitriųjų ir saldžiųjų paprikų.
Jai patiekalas valgomas aštrus, po to jį ypač malonu užgerti dar vienu nacionaliniu Vengrijos produktu – vynu.
Vengrijos vynininkai tikina, kad vengriškas vynas toks pats geras, kaip ir ispaniškas ar itališkas, nes vynuogės auginamos panašiomis klimatinėmis sąlygomis. Tačiau socialistinė Vengrijos izoliacija ilgus dešimtmečius sutrukdė deramai išreklamuoti pasaulyje šį karalių gėrimą.
Vengrija suteikia galimybę išragauti ir palyginti įvairiausių rūšių vynus. Paties pigiausio vyno stiklinė turguje kainuoja apie du litus, brangiausio butelis restorane gali kainuoti iki kelių ar net keliolikos tūkstančių litų.
Pirties malonumai
Dar vienas malonumas, kurio atsakyti Budapešte būtų šventvagiška, – tai apsilankymas terminėse pirtyse. Manoma, kad apie kalvotose Budapešto apylinkėse trykštančias gydomojo terminio vandens sroves vietiniai žinojo jau senovės Romos laikais. Pirčių įrangos liekanų buvo atrasta Budapešte atkasus senovės romėnų miesto Akvinkumo griuvėsius. Dabar Vengrijos sostinėje yra gausybė terminių pirčių kompleksų, kuriuose apsilankęs žmogus ne tik atsipalaiduoja, atgauna jėgas, bet ir pataiso sveikatą.
Populiariausias Budapešte Sečeni pirčių kompleksas, esantis netoli Didvyrių aikštės. Prašmatniame XIX a. pastate yra rusiška, turkiška pirtys, sauna ir aromatinės pirtys, gausybė vidaus ir lauko baseinų, kurių temperatūra nuo 18 iki 36 laipsnių karščio.
Užtrukus pirtyse neliko laiko į atrakcionų parką arba Zoologijos sodą, kuris Budapešte stovi daugiau nei šimtmetį. Neišsipildžiusi svajonė liko – apsilankyti Vaizduojamojo meno muziejuje ir susipažinti su Rafaelio, Ticiano, Mone, Sezano, Pikaso, Tuluz-Lotreko darbais.
Jurga Petronytė