Neatsitiktinai sostinės centre įsikūrusio masažo salono pavadinimas yra „Matančios rankos”. Jame paslaugas teikia aklieji ir silpnaregiai. Skirtingai nei daugelis žmonių su negalia jie nedejuoja, kad valstybės skiriamos pašalpos per mažos. Šie neįgalieji stengiasi savo jėgomis kabintis į gyvenimą, dirbti ir net patys susikuria sau darbo vietą.
Nenuleido rankų
„Užeikite, laukiame jūsų”, – maloniai pakvietė į vidų jaunas vyriškis ir ištiesė ranką pasisveikinti. Susipažinome. Karolis Verbliugevičius – salono direktorius ir įkūrėjas. Jei nežinotum, tikrai nepagalvotum, kad jis nemato. Taip užtikrintai spaudžia ranką, pakviečia sėstis ant sofos, o paskui palydi į masažo kabinetą.
Beveik prieš metus įkurtas salonas – jo idėja. „Sekasi neblogai, iš lėto, bet po truputį įsivažiuojame, nors dirbti tenka daug”, – pasakoja Karolis. Jis regėjimo neteko po sunkių traumų, kurias patyrė avarijos metu, kai jam buvo vos 19 metų. Tai įvyko prieš devynerius metus.
Vadybos mokslus baigęs vaikinas nenuleido rankų. Jį labai palaikė tėvai, artimieji, draugai. Ilgai gydėsi. Iš pradžių įvairiais cheminiais vaistais, tačiau nepadėjo. Tada atrado masažus, akupunktūrą. Jie padėjo įveikti veido paralyžių.
„Įsitikinau, kad netradiciniai medicinos metodai yra ne mažiau veiksmingi nei vaistai. Derinant masažą, akupunktūrą, lazerio terapiją galima pasiekti išties gerų rezultatų. Jie padeda įveikti virškinimo sutrikimus, osteochondrozę, opas, bronchitą, sinusitą, odos bei širdies ligas, migreną ir daugelį kitų negalavimų”, – sako K.Verbliugevičius.
Sunku susirasti darbą
Karoliui dėl ligos ilgai nesisekė susirasti darbo, nes Lietuvoje darbdaviai į neįgaliuosius žiūri atsainiai, jais nepasitiki. „Turėjau daug draugų, taip pat silpnaregių ir aklųjų, mačiau, kad ir jiems nelengva. Taip ir gimė šio projekto idėja”, – pasakoja salono vadovas. Jam aktyvumo nestinga: dalyvauja įvairiuose projektuose, dirba pedagoginį darbą.
K.Verbliugevičiaus teigimu, daugelis neįgaliųjų tikisi paramos iš valstybės ir patys nesistengia integruotis į visuomenę, susirasti darbą, pasinerti į naudingą ir įdomią veiklą: „Manau, kad nereikia laukti, kol kas nors ką nors duos. Reikia imtis iniciatyvos patiems, o iš valstybės galima laukti nebent pagalbos įgyvendinant sumanymus”.
Salonas įsikūręs nuomojamose patalpose. Jam įsteigti K.Verbliugevičius panaudojo savo santaupas. Direktoriui praverčia ir vadybos žinios bei patirtis. Šiuo metu čia dirba akla gydytoja Dalia Baronienė, kuri gydo akupunktūra ir lazerio terapija. Trys žmonės su regėjimo negalia atlieka masažą. Visi jie turi medicininį išsilavinimą, licencijas.
Aleksandras Sitnikovas visai nemato, o Laimis Sartanavičius ir Galina Jenkelevič yra silpnaregiai. Tik vienintelė administratorė Edita mato gerai. Ji bendradarbiams padeda įveikti užduotis ir kasdienius darbus, kuriuos sunku ar neįmanoma padaryti nematant ar matant prastai.
Likimo draugai ir bendraminčiai
„Dirbame ne akimis, o rankomis”, – toks yra principas, kuriuo vadovaujasi salono darbuotojai. Ir tai ne tik skambi frazė. Iš tiesų jau nuo seno aklieji garsėja kaip ypač geri masažuotojai. Neatsitiktinai kas antrus metus aklųjų ir silpnaregių kursą renka Vilniaus kolegija. Aklieji ir silpnaregiai masažuotojai rengiami pagal specialią metodiką.
Šias studijas yra baigęs ir Laimis. „Sergu paveldima akių liga, dėl kurios mano regėjimas silpsta. Dieną dar matau neblogai, net troleibuso numerį šiaip taip įžiūriu. Blogiau, kai tamsu. Tada man sunku orientuotis. Ypač sunku žiemą, kai greitai temsta. Turiu šeimą, pusantrų metukų dukrą. Atrodo, kad jai su regėjimu jokių problemų nėra”, – džiaugiasi Laimis.
Baigęs masažo studijas Vilniaus kolegijoje jis įsidarbino salone „Matančios rankos”. Darbas Laimiui patinka. „Žmogaus anatomijos mokėmės apčiuopos būdu. Visus žmogaus raumenis pirštais iščiupinėjome. Masažavome vieni kitus, kol išmokome masažo paslapčių”, – pasakoja vaikinas.
Jo teigimu, aklieji ir silpnaregiai išties turi daugiau galių atlikti ypač kokybišką, veiksmingą masažą, nes jų pojūčiai yra geriau išlavinti. Tenka išmokti matyti rankomis, taip kompensuojant prarastą ar susilpnėjusį regėjimą. Masažuojant tai ypač praverčia.
„Atsigula ant masažavimo stalo klientas, perbrauki jam rankomis per nugarą ar galūnes ir tarsi savaime jauti, kurioje vietoje liga. Paklausi, ir dažniausiai pasitvirtina, kad jam skauda būtent ten. Taip yra todėl, kad jautrios mūsų rankos lengvai užčiuopia bet kokius anatominius raumenų ar kitus pokyčius, nematomus akimi”, – aiškina masažuotojas.
Galina salone dirba tik porą mėnesių. Nuo gimimo regėjimo negalią turinti mergina (dėl pažeistų akių nervų ji labai prastai mato) masažo mokėsi technikume Lenkijoje 1993 metais.
„Man nebuvo labai sunku susirasti darbą. Teko darbuotis poliklinikose, privačiose gydymo įstaigose, reabilitacijos centruose. Tam nesutrukdė regėjimo negalia, nes, matyt, medikams nereikia aiškinti, kad aklieji ir silpnaregiai tikrai apdovanoti ypatingais gebėjimais”, – pasakoja masažuotoja.
Ji gerai orientuojasi pažįstamoje aplinkoje, pati be vargo ateina į darbą ir pareina į namus. Tik ryški saulės šviesa jai trukdo. Namuose tvarkytis padeda mama ir sesuo, su kuriomis kartu gyvena. Galina džiaugiasi dabartiniu darbu: kartu su likimo draugais dirbti smagiau.
Giedrė Budvytienė