Mėnesienos spindulio klasta

Lunatikai (somnambulai) atsirado gerokai iki to, kai žmonės išrado raštą ir galėjo ant ko nors užfiksuoti šį įdomų reiškinį. Pirmasis liudijimas priskiriamas senovės Šumerų karalystės laikams.

Ten kažkokia princesė taip ir negalėjo ištekėti dėl to, kad turėjo keistą įprotį – mėnesienos naktį išeiti ant karališkųjų rūmų plokščio stogo ir stovėti pavojingai arti krašto, paskui pasišalinti į savo miegamąjį. Ryte ji visiškai nieko neprisimindavo.

Panašios istorijos aprašytos senovės egiptiečių papirusuose, romėnų metraščiuose, graikų poetų ir filosofų kūriniuose. Paprastai, ten sapne klaidžiojantys vyrai ir moterys, veikiausiai, kietai miegojo ir tada. Pavyzdžiui, viena romėnų mergelė, pati to net nenutuokdama, užklydo į jaunuolio, už kurio norėjo ištekėti, miegamąjį. Žinoma, budrioje būsenoje ji taip drąsiai nebūtų išdrįsusi pasielgti, tačiau paveikta mėnesienos… Vestuvės buvo prabangios ir linksmos, o apie tai, ar jaunoji ir toliau naktimis klaidžiojo, nutylima.

Viduramžių Europoje lunatizmo mada neįsigalėjo – galėjo paskelbti ragana ir sudeginti ant laužo arba gailestingai nuskandinti. Tokių atvejų pasitaikydavo, todėl kad įžymioji inkvizicijos vadovybė žmogų lunatiką laikė velnio apsėstu ir pasielgti su juo rekomenduodavo atitinkamai. Nelaimėlių artimieji stengėsi jų neišleisti į gatvę, net jei naktis būdavo be mėnesienos.

Tačiau artėjant septynioliktajam amžiui papročiai keitėsi ir švelnėjo. O tuo pačiu lunatizmas nustojo būti išskirtinai moterų privilegija. Vyrai ėmė bastytis stogais ir po svetimas patalpas ne ką prasčiau nei gražiosios lyties atstovės.

Praėjusiame amžiuje kuriozinis atsitikimas įvyko Rusijoje. Kažkoks pagyvenęs vyras per medžioklę nukrito nuo arklio ir smarkiai susitrenkė galvą. Viskas tarsi baigėsi laimingai, tačiau tarnai ėmė pastebėti savo pono tam tikras keistenybes. Mėnesienos naktimis jis dažnai per visą parką eidavo prie senos pavėsinės ir kažką ten dirbo.

Pasekti savo poną baudžiauninkai, žinoma, bijojo. O paskui lunatikas iš gimtų namų išgynė savo sūnus ir dukterį, apkaltinęs juos… vagyste. Panelę baudžiauninkai mylėjo ir apie tėtušio keistenybes informavo ją bei vietinę valdžią. Tie su gydytojo pagalba aptiko, kad dvarininkas po pavėsinės grindimis gan meistriškai buvo įsirengęs slėptuvę, kurioje ir slėpė pinigus. Kadangi jis tai darė būdamas lunatizmo būsenoje, tai ir galvojo, jog pinigėlius nudžiovė jo mylimi vaikai.

Pasitaiko ir vaikų lunatizmo reiškinių. Atsikelia kūdikis iš lovelės ir kažkur keliauja tik jam vienam žinomais keliais. Tačiau skirtingai nei suaugusieji, ne visada sugrįžta – gali likti ten, kur lunatizmo priepuolis praeina. Pavyzdžiui, vienas berniukas nuolat nukėblindavo iki prieangio, įsirangydavo didelėje prosenelės skrynioje ir saldžiai joje toliau miegodavo. Pirmąkart neradus vaiko lovelėje, žinoma, kilo didžiulė panika, ieškojo net su policija, o pats berniukas vargais negalais išsiropštė iš savo savanoriškos įkalinimo vietos. Tačiau paskui visi priprato – nelaukdami kol vaikas prabus, išimdavo jį iš skrynios ir grąžindavo į lovą. Einant metams viskas praėjo. O galbūt tai baigėsi dėl to, kad persikrausčius į naują butą, didžiulei skryniai vietos neatsirado.

Šiuolaikinių lunatikų poelgiai, paprastai, yra patys nekalčiausi. Pavyzdžiui, vidurnaktį tvarkytis butą, arba išeiti į balkoną, rečiau ant namo stogo, ir mąstyti ten apie kažką sava, paslaptinga. Susiruošę į tokias „keliones” lunatikai, kartais apsirengia, o kartais išeina taip kaip miega. Artimiesiems tokios keistenybės, žinoma, malonumo nesuteikia, o atsitiktinį liudytoją gali net moraliai traumuoti. Nors, būna ir kitaip.

Kartą nuostabią mėnesienos naktį nedidelio provincijos miestelio policininko dėmesį patraukė tvarkingai žygiuojanti gatve keistai atrodanti pilietė, vilkinti vien tik ilgais, padoriai pridengiančiais naktiniais marškiniais, ir paskui save už virvelės vedanti… ožką. Policininkas sunerimo, prisiartino prie pilietės ir uždavė tokiais atvejais privalomą klausimą apie dokumentus. Klausimas, žinoma, privalomas, tačiau šiuo konkrečiu atveju – idiotiškas vien todėl, kad reikalaujamų dokumentų, ir neįgudusia akimi buvo galima pamatyti, paprasčiausiai nebuvo kur dėti. Vis dėlto klausimas turėjo pasekmių – pilietė sustojo tarsi įbesta, krūptelėjo, atmerkė akis, pamatė tvarkos sergėtoją, suprato kaip atrodo bei kur randasi, ir… pasileido bėgti. Ožka paklusniai nusityso paskui šeimininkę.

Policininkas nebūtų policininku, jei nebūtų atskleidęs paslaptingojo nutikimo. Paaiškėjo, kad nedideliame namuke, kokių provincijos miestelyje yra iki šiol, gyvenanti pilietė kelias dienas su vyru aptarinėjo problemą – parduoti ožką ar ne. Moteris norėjo parduoti – nusibodo kamuotis, o vyras laikėsi priešingos pozicijos. Abi pusės vieningos nuomonės taip ir nesurado, bet moteris per daug susijaudino, todėl per miegą keliavo, perkeltine ir tiesiogine šio žodžio prasme, tiesiai į turgų. Ožką pardavė, moterį išgydė – jai šis atvejis buvo vienintelis ir nepavojingas.

Kitais atvejais viskas baigiasi, anaiptol, ne taip linksmai.

Šiuolaikiniai medikai taip ir negali sutarti dėl vienareikšmės išvados – ar iš tikrųjų mėnesiena geba taip paveikti žmogaus elgesį. Kai kurie linkę manyti, kad lunatizmas – tai patirtų traumų, stiprių sukrėtimų pasekmė, kai kurių susirgimų, pavyzdžiui, epilepsijos, šalutinis reiškinys. Tačiau kodėl šie reiškiniai praktiškai visada pasireiškia mėnesienos naktį? Be to, visiškai tiksliai įrodyta, kad Mėnulis turi įtakos vandenynų potvyniams ir atoslūgiams, o taip pat (kas ne mažiau svarbu) moterų, kurios visiškai nelinkusios į lunatizmą, elgsenai. Visa tai duoda dingsties apmąstymams.

O įdomiausia yra tai, kad dar daugiau žmonių somnambuliškus poelgius daro dieną, šviečiant saulei. Galime vadinti juos „saulatikais” arba dar kaip nors gražiau, problemos esmė nuo to nepasikeis. Žmogus viską daro nesąmoningai – mechaniškai važiuoja miesto transportu, darbe mechaniškai atlieka kokias tai manipuliacijas, mechaniškai kažkur dūlina. Į tokią somnambulinę būseną galima pasinerti ir vairuojant automobilį – to pasekmes nusakyti nesunku. „Užmigo už vairo” – taip, žinoma, nutinka, bet juk daugelis „užminga” ne vien tik po daug valandų, praleistų už vairo, ir ne tik naktį. O kai žmogus, tarsi vaikščiodamas po tuščią pliažą, eina skersai intensyvaus eismo magistralės? Savižudis? Ko gero ne, tikriausiai tai paprasčiausias somnambulas, tik dienos.

Iš tikrųjų vertėtų susimąstyti, kodėl padaugėjo visiškai nesąmoningų ir niekuo nepateisinamų žmonių elgsenos pavyzdžių – dienos metu ar nakties. Galima, žinoma, viską primesti mėgstamiausiam žmonių gėrimui – degtinei, tačiau galbūt priežasčių vertėtų paieškoti ir kitur. Galbūt žmonių psichikoje, priverstoje taikstytis su mūsų visuomenės gyvenimo tempu ir sąlygomis, vyksta negrįžtamos permainos.