Rugsėjo išvakarėse Alytuje įvyko tarptautinis eksperimentinio meno festivalis Alytaus bienalė „Atsargiai! Politika!/ Beware! Politics!”. Dviem dienoms miestas virto didžiule meno erdve, kurioje savo kūrinius eksponavo menininkai iš Izraelio, Austrijos, Airijos, Baltarusijos, Švedijos, Meksikos, JAV.
Apie bienalę kalbamės su renginio kuratoriumi Redu Diržiu.
– Prieš metus interviu „Alytaus naujienoms” esi išsitaręs, jog norėtum surengti šiuolaikinio meno festivalį, kuris būtų dovana gimtajam miestui. Kaip jautiesi ją įteikęs?
– Įteikus dovaną visuomet lieka tam tikra dalis vidinio sąmyšio, nes negali tvirtai žinoti, ar adresatas ją priims su tomis pačiomis intencijomis. Juolab kad miestas, atrodo, iškart neišvyniojo dovanos, atidėjo vėlesniam laikui, kai išeis svečiai ir bus galima pagaliau pasižiūrėti: o kas gi ten, viduje, yra?..
Manau, miestui dovana patiks, nes aš įteikiau apmąstymą apie jo nūdieną, praeitį ir ateitį. Ši dovana – tai, ko jame ilgai nebuvo ir galbūt greitai nebeįvyks. Nauja tradicija, pamąstymai, patirtys.
– Kas buvo tikrasis bienalės adresatas: atsitiktiniai praeiviai, meno kritikai, patys dalyviai?
– Adresatas tikrai ne vienas, ir labai skirtingo lygmens. Bienalė buvo skirta ne vien Alytaus žmonėms, menininkams, galų gale – Lietuvos gyventojams ar meno pasaulio atstovams. Bet kartu atsižvelgta į visus šiuos sluoksnius.
Alytiškiams skirtus visuomeninėse erdvėse vykstančius dalykus matė ir tie, kurie niekada gyvenime nėra susidūrę su šiuolaikiniu menu, jo raiškos formomis. Aš pats labiau tikiu žmonėmis, galbūt niekada sąmoningai neisiančiais į šituos renginius, negu tais, kuriems būtų įdomu, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių jie tam nesuranda laiko. Manau, informacijos buvo pakankamai, galbūt šiokie tokie pasikeitimai renginio programoje sudarė nepatogumų, bet tai vienas iš gyvo proceso elementų. Be jų bienalė netektų dalies žavesio.
Antrasis adresatas, kuriam buvo išsiųsta aiški žinia, – Lietuvos meno pasaulio atstovai. Jie galbūt daugiau yra pasiekiami ne tiesiogiai renginio vyksmu, bet jų adresu išsakyta kritika. Alytaus bienalė įsiterpia tarp Dailininkų sąjungos kvadrienalės ir ŠMC trienalės, vienas kitą neigiančių, bet save laikančių didžiausiais meno įvykiais, nors po jais slypi daug tuštybės. Pasinaudodamas proga, kertu didelį pleištą tarp jų ir sakau, kad svarbiausias reiškinys, ryškiausias nepolitizuoto ir gyvo meno renginys šio meto Lietuvos meno pasaulyje yra Alytaus bienalė, nes joje buvo generuojamos aktualiausios idėjos.
Ir trečiasis adresatas, kuriam ji buvo skirta, – tarptautinė meno pasaulio sistema. Pradedant pačiais menininkais, surinktais iš labai skirtingų meninių aplinkų, ir baigiant informaciniais paketais, siunčiamais su šio festivalio medžiaga. Juose dėstoma pozicija smarkiai prieštarauja oficialių Lietuvos institucijų nuostatoms, atspindinčioms supuvusį neoliberalistinio kapitalizmo veidą.
– Bienalės akibrokštas – vieta. Kodėl Alytus?
– Alytus – pati puikiausia vieta tokiems renginiams. Manau, atvirai socialiose erdvėse vykstantys renginiai turi turėti tam tikrą pagrindą. Alytuje jie pasiteisino jau prieš gerą dešimtmetį surengtose meno akcijose „Tiesė. Pjūvis”, beje, Lietuvos meninės nomenklatūros visiškai nutylėtose, išbrauktose kaip niekada neegzistavusios ir absoliučiai nereikšmingos. Mano nuomone, tai buvo vienintelis pasiteisinęs tokio pobūdžio reiškinys Lietuvoje, vėliau vienaip ar kitaip bandytas reanimuoti didmiesčiuose, kur patyrė nesėkmę, nes neturėjo jokio santykio nei su jų urbanistika, nei su visuomeniniais reiškiniais. Tai buvo tiesiog parašiutiniai reiškiniai, desantas.
Gyvenu Alytuje, todėl gerai žinau situaciją. Panašaus tipo akcijoms Alytus labai tinkamas dar ir dėl to, kad mūsų mieste nėra jokių šiuolaikinį meną pristatančių institucijų. Vienintelė galimybė pristatyti meną – visuomeninės erdvės. Yra didžiulis skirtumas tarp tų, kurie išeina į aikštę bandydami save apgauti, nes nebežino, ką ir kaip daryti parodų salėse, ieškodami provokacijos, ir tų, kurie tai daro iš vidinės būtinybės.
Kodėl Alytuje, o ne Vilniuje? Koncepcijos požiūriu Alytus – pati tinkamiausia vieta išreikšti pozicijai prieš sostinių išskirtinumą. Švytintis tuščiaviduris kevalas – tik viena medalio pusė, o mes siekiame šiek tiek gilesnės analizės ir intervencijos. Nepretenduojame į topinius Lietuvos meno pasaulio reprezentacijos reiškinius, atspindinčius valstybinę poziciją. Atvirkščiai. Norime išsakyti vidinę poziciją, kurią oficialūs institutai paslepia, – gyvą procesą, kurį aš pavadinau eksperimentiniu šiuolaikiniu menu. O Alytus tam yra puiki vieta dar ir todėl, kad čia šlaistosi mažiau visokių meno žinovų, kuriems akis bado į Alytų atvažiuojančios pasaulinio masto meno garsenybės, kaip jie sakytų, – žvaigždės.
– Pabrėžtinai vengei tokios reklamos, nors bienalėje dalyvavo tikrai žinomi menininkai. Kodėl?
– Man nepriimtini „popso” diktuojami standartai, pritraukiantys publiką pigiais triukais: atvažiuoja didelė žvaigždė, išskirtinis žmogus, šimtą kartų dalyvavęs bienalėse, žmogus, artimas imperatoriui, ir pan., nors pagrindo tam tikrai buvo. Alytaus bienalėje dalyvaujančius menininkus visų pirma norėjau parodyti kaip žmones, kuriančius ir pristatančius savo kūrybą. Tai principinė pozicija.
– Bienalės išvakarėse esi sakęs, jog nežinai, kokios žiūrovų reakcijos tikėtis, juolab kad meno kūriniai buvo pristatomi ypač netikėtose visuomeninėse erdvėse: autobusų stotyje, buvusioje sinagogoje, mėsos kombinato patalpose ir pan. Kaip juos priėmė alytiškiai?
– Būta pačių įvairiausių reakcijų, tačiau iš esmės jos visos pozityvios. Ir netgi negatyvūs vertinimai parodė, kad žmonės nėra tokie agresyvūs, kad imtųsi radikalių veiksmų. Tai suteikia viltį, jog gyvename gana tolerantiškoje visuomenėje, juolab kad kai kurie su menine raiška susiję veiksmai visuomeninėje erdvėje prieš bienalę suteikė nemažai nerimo akimirkų. Kita vertus, buvo aiški takoskyra – alytiškiai pakankamai atsiribojo nuo to, kas vyko, ir laikėsi saugaus atstumo. Tai rodo, kad mūsų visuomenė labai atsargi, netgi drovi. Dauguma žmonių nėra atviri, jie vertina atsargiai, o jei kritikuoja – tai už akių. Tai visada buvo būdinga mūsų visuomenei, tiek prieš 10-15 metų, tiek ir anksčiau. Nei blogai, nei gerai, bet tiesiog taip yra. Alytaus bienalė – tam tikras išbandymas pilietinei visuomenei, testuojantis, kiek žmonės gali jaustis atviri visuomeninėje erdvėje.
– Kaip manai, ar Alytus, kuriame meno akcija „Tiesė. Pjūvis” išaugo į tarptautinę šiuolaikinio meno bienalę, subrendo pasinaudoti šiais unikaliais reiškiniais?
– Nežinau.
– Bet jau vien tai, kad bienalė įvyko, o jos organizatoriai sulaukė miesto valdžios palaikymo, turbūt šį tą rodo?
– Alytaus žmonės daug prisidėjo, kad bienalė įvyktų, ir už tai jiems visiems esu dėkingas. Šiandien Lietuvoje matau labai ydingą padėtį, kai visi pinigai centruojami sostinėje. Rutuliojasi keistas reiškinys – didėja atotrūkis tarp Lietuvos žmonių ir tam tikros kastos, kurią įvardyčiau kaip ŽIV, t.y. žmonės iš Vilniaus. ŽIV, galima sakyti, yra kokybės rodiklis, todėl, kas vyksta provincijoje, imama vertinti pagal tai, ar aktualu vilniečiams… Ši tendencija baisi, baisesnė negu AIDS. Alytaus bienalė yra vienas reiškinių, siekiančių pristabdyti šitą baisią ligą, kurios kol kas niekas nenori įvardyti. Kai įvardys, manau, bus šiek tiek per vėlu. Todėl vienas mano tikslų, kurį nuolat kartoju ir kartosiu, – jauni žmonės turi pamatyti, jog galima kurti visur, tik reikia turėti ką pasakyti.
– Ar Alytaus bienalė turės tąsą ir kokią?
– Atsiras žmonių – tęsis, neatsiras – sustos. Bet principas yra ne tęsti, o kalbėti tai, kas šiandien aktualu. Bienalė nėra vienintelis būdas tai daryti.
Saulė Pinkevičienė