„Visa širdimi myliu vaikus. Jie – mano turtas ir gyvenimo dalis, vienas didžiausių gyvenimo tikslų. Niekada nevengiau atsakomybės, ir nesiruošiu jos vengti. Reikia juos ne tik išklausyti, paaiškint gyvenimo tiesas, iškelti reikalavimus ir išmokyti atsakyti už savo elgesį. Turi būti pavyzdys, nes jie žiūri į tave, mato, kaip elgiesi, kokios tavo vertybės.
Kiekvienas turime žmogiškų silpnybių, ir kartais vaikams atvirai prisipažįstu suklydęs ir padrąsinu: „Jūs tai galit padaryti geriau už mane”, – sako „Balticum” telekomunikacijų bendrovės administracijos direktorius Virginijus JURGELEVIČIUS.
Neįprasta šešiolikmečio svajonė
– Mano tėvas buvo griežtas, ir aš esu griežtas. Augau kaime, tad reikėjo mokytis ir pomėgius derinti su kasdieniais darbais. Prisiminęs tus sunkumus, noriu, kad mano vaikams būtų lengviau gyventi, – sako pašnekovas. Su šypsena prisiminė vieną pirmųjų šešiolikmečių vakarėlį pas klasės draugę, kai visai netikėtai pareiškė: „Aš noriu turėti daug vaikų, ir jie man gal net svarbesni už žmoną”. Draugė nusijuokė ir pažadėjo: „Aš pasakysiu viską, ką kalbėjai, tavo būsimai žmonai. Ar tęsėsi?” „Gal tėvystės jausmas užprogramuotas mano genuose; mano tėtis buvo savo šeimoje tryliktas vaikas. Mama augo septyneto brolių ir seserų apsupty. Tą tikslą brandinau savyje ir todėl, kad sulaukęs aštuonerių, patyriau didžiulį skausmą: nuskendo mano trejų metų broliukas, kurį auginau ir nepaprastai mylėjau. Tą broliuko netektį drauge su seserimi jaučiame iki šiol”, – sako ponas Virginijus.
Reikėjo berniukams…
„Kai pasistatėme namą, atkakliai galvojau apie trečiąjį vaiką. Bet tai nebuvo derybos su žmona Irmina – gyvenimiškas įvykis, ir tiek, – juokauja tėtis. Su sau skirta mergina susipažino gimtajame kaime, kai jaunavedžiai pakvietė į porininkus. Jiedu vėl susitiko tik po penkerių metų, ir susituokė. Turėjęs tų „simpatijų” nuo mokyklos suolo, bet, kaip vėl juokauja, buvo linkęs klausyt protingų draugių patarimų: „Esi geras žmogus, ir tau reikia geraširdės, švelnios žmonos”. Sielos ryšys ir sujungė su nekonfliktiška Irmina, sužavėjusia vidinio grožio švytėjimu. Tuo žodžiais nenusakomu „amžinu moteriškumu”. Virginijus visada paisė žmonos lūkesčių, interesų, ir tądien, kai susitikome, buvo su vaikais „vienas namuose”, išleidęs antrąją pusę į studijas. Pakeisti vienam kitą – jokia problema; tai taip paprasta, kaip per pusryčius atsilaužti iš vieno duonos kepalo.
Virginijus sakė, kad žmonos gimdyme iš principo nedalyvavo; tai moters esybės šventa paslaptis ir jos galių šaltinis. Jis didžiuojasi savo vaikais, panašiais ir tokiais skirtingais. Pirmagimis Mindaugas gavo šį vardą, nes gimė artėjant karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai. Esąs jautrus, ramaus būdo ir pats visiems nori būti geras, atidus. „Vidurėlis” Aurimas – pats išdykiausias, artistiškas, trokštantis dėmesio – gyvas sidabras. Kartais – melagėlis. Pagrandukas Darius – savito būdo, žvilgsniu ir veiksmu parodantis savąjį „aš”. Kai tėtis paprašė išjungti triukšmaujantį robotą, Darius kad pažiūrės „iš aukšto”, kad atsitrauks į šalį – ir nė murmt.
„Kai sužinai, kad žmona laukiasi, aišku, tampi dėmesingas, globėjiškas. Bet aš nelabai mėgstu žodžiais reikšti savo jausmus, išsakau juos tylia dvasios išraiška ir pagalba”, – sako tėtis, kėlęsis naktį pakeisti kūdikiui vystyklų, panešioti neramų, kai dygo dantukai. Jis visai nesijautė, kad „aukojasi”; vaikystėje dažnai sirgdavo pats, tad kai sukarščiuoja vaikai, tėtis perima iniciatyvą į savo rankas. Kai pernai ketveriukė automobiliu iškeliavo į Šveicariją, Dariukas susirgo, iškilo dilema, ar mama neturėtų su mažuoju grįžti namo lėktuvu. Bet vaikas pasitaisė, ir tik grįžtant keltu atgalios, vėl sunegalavo.
Tolerantiškas tėtis neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus; žmona – viršininkė namuose – „jaukaus interjero dizainerė”, o jis moka skalbti, lyginti, daržus ravėt, kepti šašlykus ir išvirti sriubą.
Geriausias draugas
Vyresnėlis Mindaugas sakė:- „Tiesa, kad prisibijau griežto tėvo. Tačiau jis ne tik „mano kraujas”, bet ir geriausias draugas. Kas beatsitiktų, myli mane tokį, koks esu. Mes žaidžiam futbolą, šachmatais, kortomis ir vaikštome į baseiną…” Vaikai prasitarė, kad nėra lepinami: kai visa giminė susirenka kaime, kiti tėčiai neliepia savo laisvėje laigančioms atžaloms rinkti bulves ar malkų parnešt… O namie sūnūs tėvui padeda žolę nupjaut, tvorą tvert ir dažyt.
Virginijus yra iš tų nestandartinių tėčių, kurie lanko tėvų susirinkimus mokykloje. Jis sako: „Man nėra svarbiausia, kad vaikai būtų pirmūnai, ir jų nespaudžiu. Gyvenime daug kas priklauso nuo asmenybės stiprybės, unikalumo, ir nuo savarankiškumo. Mano vaikai atviri man, kaip ir aš jiems, o vidurėlis ir labai tiesmukai išsako savo nuomonę.
Man patinka, kad mūsų, „Šaltinėlio” pradinės mokyklos vaikai auklėjami draugiškos komandos ir lyderystės dvasia, ten daug veiklų, ir kiekvienas atranda savy kokio talento grynuolį. Ir sykiu mokosi gyventi. Ir man iš tiesų svarbu, kad galiu išsikalbėti apie savo vaiką su mokytojais, kad suprantame ir girdime vieni kitus. O į tėvų susirinkimus mane žmona siunčia tada, kai reikia išspręst svarbius klausimus. Diskutuojam, man aiškūs ir priimtini mokyklos tikslai, tai mus, tėvus, sujungia ką nors nuveikt bendram labui, ir tuomet nesismulkini”, – sako Virginijus, padovanojęs minėtai žinių kalvei filmavimo kamerą ir nemažai naudingų mokymo priemonių. Pasak pono Virginijaus, ir jo įmonės kolektyvas remia miesto mokyklas, neįgalius vaikus – „tiesiog yra tokia pozicija, toks žmonių ratas”. Net Virginijaus lankomo Gurmanų klubo (čia išragaujamas rečiausių patiekalų, gėrimų skonis, kvapai ir potyriai), nariai susitarė paremti keletą daugiavaikių šeimų. Tiesiog „išėjo iš kalbos”, kad reikėtų padėti.
Olimpiečių šeimynėlė
Mindaugas ir Aurimas, kaip ir tėtis vaikystėje, lanko lengvosios atletikos treniruotes. Išbandę jukido (nepatiko), vienas norėtų lankyti futbolo, kitas – krepšinio treniruotes. Bet kol kas tėtis sako, kad berniukams trūksta drausmės namuose…
„Žmona norėtų vakarais prikalbinti mane lankyti šokius. Bet visa šeima esame sporto fanai, – sako ponas Virginijus. Drauge su vaikais pernai lankėsi Čekijoje, pasauliniame ledo ritulio čempionate. Tėtis – dar spėjo ir į Šarlerua vykusį „Lego” taurės finalą. Ponas Virginijus yra moterų krepšinio klubo „Leninkainen” prezidentas. Beje, į krepšinio bei futbolo varžybas visada dumdavo palikuonimis vedini, net kai žmona vieną jų dar nešiojo po širdimi. Ji – karščiausia sirgalė!
Virginijus sako, kad gyvenimas niekad nežudo rutina: ramesnį periodą bemat keičia intensyvesnis. Dėl laiko stokos aprėpti visa, kas įdomu, tas gyvenimas kartais panėši į bėgimą su kliūtimis. Vaikai auga, ir tai traukia ieškoti naujų potyrių, santykių, atsiverti naujiems išgyvenimams ir pažinimui. Tėtis galvoja, kad ir suaugę sūnūs išliks puikūs bičiuliai, su kuriais visada sies bendri pomėgiai, neįkainojamas dvasios ryšys. Jis turi paruošęs savo atžaloms retoką dovaną: videokasetėse ir kompaktiniuose diskuose nufilmuotus jų gyvenimo istorijos epizodus. Įsimintiniausios išvykos, kelionių nuotykiai, jaukiausios šventės, ir žinoma, gimdytojų sutuoktuvių ceremonija išliko juostoje – kaip įstabiausi būties inkliuzai.
„Dviese su žmona pabūname retai, – prisipažįsta. – Palikę pirmagimį mano mamai, prieš vienuolika metų su studentais pralėkėme per Europą. Šiuosyk savaitei buvome išvykę į Ispaniją. Įdavėme vaikams talonų autobusui, ir tiek, – juokauja tėtis. – Jiems iš tiesų sekėsi savarankiškai tvarkytis.
Bet šeimos buvimo kartu, kai pasijuntama VIENIU, niekas neatstos… Šį sekmadienį ponas Virginijus ketina pasveikinti savo tėtį su Tėvo diena. Ir visi šeimos nariai bei draugai susirinks Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje, kurioje Irmina ir Virginijus kažkada „ėmė šliūbą”, pakrikštijo visus tris sūnus. Nes šią dieną pirmagimis Mindaugas priims Pirmosios Komunijos sakramentą.
Ivona Žiemytė