Lietuvos priešai kartu yra ir Amerikos priešai” – šią JAV prezidento George’o W.Busho frazę mes ne tik palaimingai kartojome, bet netgi įamžinome akmenyje. Esą, kad amerikiečiai jos nepamirštų, nes pokario partizanai išsvajotos amerikiečių pagalbos taip ir nesulaukė. Na, bent mes nusipelnėme gyventi saugiau. Tačiau ir vėl beveik išdavystė – amerikiečius pradėjo kamuoti skaudūs teroristų išpuoliai ir siaubti uraganai. Buvome įpratę, kad tik mes esame istorinių procesų aukos ir padėti mums – šventa kiekvieno doro vakariečio pareiga. Dabar girdime – amerikiečiai prašo pagalbos. Tie, kurių prigimtinė pareiga, mūsų įsitikinimu, padėti kitiems, pirmiausia – mums, dabar nesusidoroja su vidaus problemomis ir laukia pagalbos.
Dauguma Europos Sąjungos valstybių, Vatikanas, net seniai su JAV besipykstanti Kuba (gal ir kiek šaipydamasi) iš karto pasiūlė pagalbą JAV. Mes gi tai daryti neskubame. Kalbu ne tiek apie institucijų lygmenį. Lietuvos valdžia, kaip įprasta, jautriai reaguoja į tarptautinę konjunktūrą – pasiūlė amerikiečiams lietuvių gaisrininkų paslaugas. Pasiūlė, nors puikiai žinojo, kad neturi jokių galimybių pati savo gelbėtojų nugabenti į JAV. Nuspręsta kreiptis į JAV ambasadą Lietuvoje pagalbos. Taigi net ir šiuo atveju prašome padėti, kad galėtume padėti.
Mūsų nuostata aiškiau atsiskleidė Raudonajam Kryžiui paskelbus, jog renkamos aukos nukentėjusiesiems nuo uragano JAV. Kitaip nei pragaištingojo cunamio atveju, lietuviai labai vangiai reaguoja į kvietimą padėti amerikiečiams. Teko išgirsti ne vieną žmogų sakant: „Nesąmonė – padėti amerikiečiams? Juk jie turčiai…” Lietuvių nesujaudina ir tokie faktai, kad milijonai amerikiečių liko be pastogės, tūkstančiai žuvo, o stichijos nusiaubtam regionui gresia humanitarinė katastrofa.
Gal lietuviai mano, kad už JAV uragano nuostolius jau pakankamai sumokėjo degalinėse, kur kainos šoka kadrilį? Manau, daugelis prisimenate rugpjūčio liūtis. Tada daugelis žmonių kalbėjo, jog tokių baisybių dar nėra matę, kad reikia reikalauti didesnės paramos iš Europos Sąjungos fondų, jog gamta mus terorizuoja. Ar ir šiandien, kai matome nusiaubtą Naująjį Orleaną, naują miestą vaiduoklį, dar šitaip galime kalbėti? Ar neprimename nesubrendusio paauglio, kuris, matydamas didžiulę autoavariją, skundžiasi jos dalyviams, kad bėgdamas pažiūrėti į įvykio vietą labai suprakaitavo?
Neketinu moralizuoti. Jau vien dėl to, kad ir pats iš pradžių panašiai reagavau į idėją padėti Amerikai. Paskui pasidarė gėda dėl to aukos ir išlaikytinio komplekso, kuris įaugęs visų mūsų smegenyse. Tiesą pasakius, kodėl kas nors mums apskritai turėtų padėti? Kodėl mes jaučiamės verti gauti Vakarų Europos ar JAV pagalbą, kai pasaulyje daugybė valstybių, kuriose žmonės gyvena kur kas prasčiau nei mes. Mėgstame prisiminti mus blaškiusius istorijos vėjus, tačiau ar jie nėra mažmožis, kai palygini su Armėnijos ar Ruandos genocidu, pagaliau su gyvenimo sąlygomis, kuriomis ir šiandien gyvena, pavyzdžiui, gruzinai.
O gal mūsų solidarumo jausmas atrofavosi? Juk net kalbėdami apie ES paprastai pirmiausia griebiamės skaičiuotuvų, o jau paskui mąstome apie bendrystę, solidarumą. Visos didžiosios religijos moko, kad geriau yra duoti, nei gauti, kad padėdamas savo artimui žmogus tik turtėja. Deja, mūsų religingumas jau seniai tapo teoriniu konstruktu, o ne kasdienės praktikos dalimi. Vadinasi, atsakydami į garsiąją Busho frazę vargu ar sakysime: „Amerikos bėdos yra ir Lietuvos bėdos”. Gal būtent tai mus ir skiria nuo didžiųjų pasaulio valstybių, kurios jaučiasi atsakingomis pasaulio istorijos dalyvėmis, o ne tik elgetauja ir pavydžiai kartoja, jog nusipelnė gyventi geriau.
Andrius Navickas