Jūs turėjote tai pastebėti: jau greit bus pusmetis, kai Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas ir prezidentas Valdas Adamkus gyvena kaip du balandėliai.
Dėl nieko nesibara ir nesiginčyja. Abu tokie santūrūs ir įžvalgūs, kad atrodo kaip tie mimai, kurie, sustoję vienas prieš kitą, vaidina žmogų ir jo veidrodinį atspindį.
Paskutinis atvejis su Vytautu Grigaravičiumi – vienas iš tokių, kai veikiama buvo visiškai sinchroniškai.
Iš pradžių V. Adamkaus atstovė spaudai paaiškino prezidento mintis. Apie tai, kad Vidaus reikalų ministerijos patikrinimo išvados yra niekinės, o jų tikslas – nuversti generalinį komisarą.
Pratęsdamas tą pačią mintį A. Paulauskas paaiškino, kad artėjant komisaro kadencijos pabaigai apie jį daugės negatyvios informacijos, tačiau toji informacija niekaip nenustelbs to, kas iš tiesų mums yra V. Grigaravičius. O yra jis neprilygstamas ir vienintelis. Beveik toks, koks Šiaurės Korėjai yra eilinis Kimų palikuonis.
Bet tai – tik juokai. O iš tiesų už V. Adamkaus ir A. Paulausko sinchroninio plaukiojimo politiniais vandenimis slypi susitarimas. Žlugus Artūrui Zuokui, V. Adamkaus įpėdinio vietą bendru sutarimu užėmė nepalyginamai gudresnis, ne toks godus ir labiau patyręs A. Paulauskas.
Seimo pirmininkas turi ir daugiau pranašumų prieš A. Zuoką ir panašumų su V. Adamkumi. Pavyzdžiui, kaip ir prezidentas, Seimo pirmininkas yra politiškai nuogas, t.y. už jo stovinti politinė jėga negalėtų pridengti daugiau, nei figos lapelis. Lygiai taip pat, kaip A. Paulauskas socialliberalus, taip per savo pirmąją kadenciją V. Adamkus nugyveno centro sąjungą. O juk prieš tai abi partijos buvo tas politinis buldozeris, kuris vieną padarė Seimo pirmininku, o kitą – prezidentu. Beje, padarė išplėšę pergalę iš to paties A. Paulausko. Ir dar jėga, t.y. sutrikus Vyriausios rinkimų komisijos kompiuteriams ir paprakaitavus kauniečiams.
Tačiau dabar jau seniai pamiršta toji rinkimų kampanija, kurios leitmotyvas buvo Valdo ir jo šlepečių susitapatinimas bei A. Paulausko kilmės dokumentų narstymas (vis dėlto aukšto „kagėbisto” sūnus). Interesai ir pareiga palikti po savęs prognozuojamą įpėdinį įveikė visas nuoskaudas.
Ir tai gal net gerai, nes kitas politikos senolis Algirdas Brazauskas pastaruoju metu veikia priešinga linkme – užuot ieškojęs ir ugdęs socdemams naują lyderį, jis laipsniškai grįžta į Lietuvos SSR komunistų partijos CK vienvaldžio vado kailį. „Lukašenkėja”. Pasidarė grubus ir autokratiškas. Nepakenčia kritikos ir daro klaidas, o kartu praranda autoritetą.
V. Adamkus elgiasi gudriau – už jį jau seniai kalba patarėjai, o jis pozuoja tik nebyliose scenose arba Kaziuko mugėje, kai reikia į eterį derėtis dėl riestainių kainos.
Tuo tarpu apie reikalus kalba visokie patarėjai, o jiems pataria senoji prezidento kariauna, kuri visiškai neprieštarauja A. Paulausko įpėdinystei. Belieka tik įveikti rinkimų barjerą.
Ir šįkart, kai jųdviejų rankose visos šalies represinės struktūros ir didžioji dalis slaptųjų, situacija turi būti kontroliuojama. Laisvos rinkos politikoje nebūna.
Rūta Grinevičiūtė
„Vakarų ekspresas”