Žydrasis reisas į vandens kelių ateitį

Kai motorlaivis „Deima”, šeštadienio rytą priėmęs 38 žydromis skarelėmis papuoštus įgulos narius, pajudėjo nuo senosios Kauno prieplaukos „cimbruvkos”, šokiruojantys pasirodė projekto moderatoriaus architekto Audrio Karaliaus žodžiai: „Nėra kam šiuo maršrutu plaukti, nes nėra kur nuplaukti”.

O kai emocijas padilgino patyrusi ekskursijų vadovė Regina Jarašiūnienė, priminusi, kad dar visai neseniai kelionė laivu į Nidą buvo mėgstama visų Lietuvos žmonių, teliko sulaikyti būsimo malonumo virpulį ir pamėginti „mokslinėje konferencijoje ant vandens” suvokti, kas ir kodėl atsitiko, kad taip skaudžiai išsiskyrė vandens ir sausumos gyvenimai.

Laivybos renesansas dar neprasidėjęs

Lietuvos vandens kelių atkūrimo iniciatyvinė grupė, sujungusi paveldo, aplinkos apsaugos, urbanistų, verslininkų bei šalies upeivių pajėgas, pasiūlė išvažiuojamąją programą „Vandens kelias: sugrįžimai ir perspektyvos”. „Jei po kokių penkerių metų stovėsime ant Nemuno kranto ir pamatysime praplaukiančius kokius dešimt laivų, manysime, kad žydrasis reisas savo misiją atliko”, – vylėsi projekto iniciatoriai, nekilnojamojo turto vystymo bendrovė „Domus Mea”, paraginusi drauge ieškoti gyvybės recepto vandens keliui.

Iš Lietuvos upių tik kelios neįplukdo savo vandenų į Nemuno baseiną, kurį paversti patraukliu turizmui objektu jau ir anksčiau būta bandymų. Vandens kelias, nuo seno lietuviams buvęs pats tikriausias kelias, šiandieną jau tampa nostalgiška praeitimi.

Nemunas, dar iki HES atsiradimo buvęs lietuviams ir kelias, ir gyvenimas, ir maistas („Ir žuvienei vandens iš Nemuno buvo galima pasisemti”, – priminė R.Jarašiūnienė), jau XX a. pabaigoje baigė savo visavertį gyvenimą. Nors Nemuno vagos gilinimui ir priežiūrai valstybė kasmet skiria po 6 milijonus litų, gyvybės šiame kelyje dar nėra. Tiesa, galima pasidžiaugti, kad šiuo metu Lietuvoje yra įregistruota apie 35 tūkstančius vidaus vandenų laivų, nei keleivinės, nei pramoginės laivybos renesansas Nemune dar neprasidėjo. Kur prisišvartuoti tiems laivams, kur pasipildyti degalų, kur išleisti keleivius, jei pirmasis uostas nuo Kauno yra Jurbarke?

„Pabandykit įsivaizduoti, kad pirmąkart patekote į Kauną”, – ragino A.Karalius, pasiūlęs žygeiviams rytmetinę proto mankštelę. Daugelis panašiai ir jautėsi, nes į Kauną buvo suteikta galimybė pasižiūrėti nuo vandens – nuo Vytauto bažnyčios prieplaukos iš pradžių Nemuno salos link pasukęs laivas leido pamatyti Fredos dalį su likusia krovinine prieplauka, dėl kurios Kaune jau seniai verda diskusijos.

„O kada čia pasodino?” – pamatę Karaliaus Mindaugo krantinės šlaite gėlėmis išrašytą užrašą „Aš myliu Kauną”, klausinėjo vieni kitų „Deimos” keleiviai. Priesaikos priesaikomis, tegul ir gėlėtos, bet realių meilės Kaunui ženklų, rodančių vandens ir krantų dermę, nuo vandens nelabai matėsi.

Kodėl Kaunas, atsukęs į vandenis ne veidą? Krantinės lyg ir yra, bet urbanistinė situacija ant kranto, net ir ne specialistų akimis, apgailėtina. O plaukiant toliau? Iki Nemuno žiočių ir Nidos?

Vežimas prieš arklį?

„Esame įsitikinę, kad naujo, humanistinio požiūrio reikia visam vandens keliui, jungiančiam Kauną ir Kuršių neriją. Šis kelias, apsuptas nuostabios gamtos ir įspūdingų architektūros paminklų, galėtų tapti tikru Lietuvos pasididžiavimu, vienu svarbiausių turizmo traukos objektų”, – įsitikinęs „Domus Mea” valdybos narys Vilmantas Šimoniūtis.

Norint atkurti turizmo ir rekreacijos infrastruktūrą Kaunas-Nida Nemuno vandens kelyje – pagerinti sąlygas laivybai upe, įsteigti stacionarias ir mobilias prieplaukas, paskatinti turistų apgyvendinimo paslaugas teikiančių įmonių atsiradimą Nemuno pakrantėje, populiarinti upių turizmą – reikia sutelkti nemažai pastangų. „Europos fondų skiriami pinigai, valstybės, savivaldos, privataus kapitalo – reikia suderinti visus šiuos interesus ir numatyti veiksmų planą”, – sakė nekilnojamojo turto vystymo bendrovės „Domus Mea” direktorius Robertas Jocius.

Idėja inspiruoti konceptualų veiksmų planą „Domus Mea” kilo tada, kai buvo įsigyti trys objektai prie vandens: Kauno marių keleivinė prieplauka, Žemosios Fredos gyvenamasis rajonas su keleiviniu upių uostu ir Nidos prieplauka.

„Sveikinu verslininkų iniciatyvą, bet ne vien džiaugiuosi. Nerimą kelia abejonė, ar pavyks visiems suvienyti pajėgas ir drauge konstruktyviai dirbti, kad situacija pagaliau pasikeistų”, – sakė valstybinės įmonės „Vidaus vandens kelių direkcija” generalinis direktorius Gintautas Labanauskas, raginęs siekti nuoseklumo. Vežimo prieš arklį statymu jis pavadino žingsnius, kurių nereikėtų skubinti, – nesulaukus detalios krovininio uosto galimybių tyrimo studijos, neskubėti nustatyti jo vietos.

„Man džiugu, kad yra verslininkų, kurie apie savo projektus informuoja visuomenę ir stengiasi išklausyti ne tik specialistų, bet ir bendruomenės nuomonę”, – sako UNESCO kraštovaizdžio ekspertas, prof. habil. dr. Jurgis Bučas.

Pakrančių magija

Tie laikai, kai Nidą greitaeigiu laivu buvo galima pasiekti per keturias valandas, taip pat praeitis. Greičiausias iš šiuo metu Nemunu plaukiančių laivų „Deima” tokį kelią įveiktų per šešias valandas, tačiau žydrasis reisas dėl sustojimų pakeliui truko ilgiau. Ir plaukė lėčiau.

Daugiau nei keturių dešimtmečių stažą laivyboje sukaupęs „Deimos” kapitonas Jonas Šemetulskis kantriai leido pažaisti kapitonėmis to labai norėjusioms laivo keleivėms. „Laivą vairuoti daug sunkiau nei automobilį”, – konstatavo Kauno mero Arvydo Garbaravičiaus žmona Rita, kantriai atstovėjusi eilėje prie kapitono vairo.

Ir nors kartais dėl vairavimo eksperimentų „Deima” judėjo „valso ritmu”, niekas netrukdė grožėtis Nemuno pakrantėmis. Visos kelionės metu laivo palydovės gulbės, gervės ir juodieji garniai – daugelis tarsi geografijos pamoką iš naujo kartodami galėjo konstatuoti, kad Nemunas turtingas gamtos dovanų.

Pakrantėse įsikūrusių poilsiautojų entuziastingi sveikinimai praplaukiančiam laivui dar kartą įrodė, kad laivas upėje jau beveik egzotiškas reginys. Keli kateriai, žemsiurbės, guminės valtys – štai tokia upės gyvenimo realybė. Tik juos pasveikinti laivo sirena prasilenkiant ir tebuvo galima. Daugiau laivų kelyje nepasitaikė.

Sausumos grožybės – arti ir toli

Nors Lietuvos vandenų keliuose šiuo metu yra 9 stacionarios ir 17 mobiliųjų prieplaukų, jų labai trūksta. Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama leidžia tikėtis, kad atsiras dar keliolika prieplaukų. Tačiau net ir jos dar savaime neįpūstų gyvybės vandens keliui. O kur turistui sustoti, kokių pramogų pakeliui pasiūlyti užsieniečiams? Kelyje tarp Kauno ir Jurbarko nėra kuo suvilioti. Jau girdžiu šaukiančiuosius iš pasipiktinimo: kaip nėra, o pilys, dvarai, vienuolynai ir t.t. Taip, bet leiskite priminti – keliaujame ne automobiliu, o vandens keliu.

Ir kai „Deimos” įgula išgužėjo į krantą ties Šiline, visiems jau norėjosi pajusti ir sausumos malonumų. Etnografinė Šilinės karčema savaitgalį atvėrė duris tik specialiai „Deimos” svečiams. Šilinės karčema, kurioje įsikūręs Panemunių regioninio parko informacijos centras ir įrengta upinės žvejybos istoriją primenanti ekspozicija, duris atveria darbo valandomis.

Išsukusi į „šalikelę” – Miniją, „Deima” suteikė galimybę pasimėgauti unikalaus Lietuvoje kaimo Mingės gyvenimu. Kaimo turizmo sodyba šurmuliavo vestuvininkų alasu, prie kiekvieno namo prisišvartavę mažieji laivai, kiemuose pristatyta automobilių. Lietuvos Venecija jau gali pasididžiuoti ir turizmo infrastruktūra, ir svečių gausa. Gyvenimas, kuriam suteikta ES struktūrinių fondų finansinė injekcija, čia virte verda.

Oazė ne vienam sezonui

Nemuno deltos pakrančių peizažas keitėsi, prieš akis atsivėrė Kuršių marių platybės, artėjome ir prie galinės stotelės. „Nida išlipant iš laivo atrodo visai kitaip, nei išlipant iš mersedeso”, – šmaikštavo A.Karalius. O jau kitą dieną, kai gerokai vangesnė nei laive komanda autobusu grįžo į Kauną, projektą reziumavęs moderatorius vėl pasvajojo: „Būtų puiku, jei po kokių dešimties metų automobilis Nidoje būtų tokia pat retenybė kaip susiraukusi mergina. Jei galėsime į šį unikalų kampelį plaukti vienokiais ar kitokiais laivais, ko gero, mūsų kuklus nuotykis bus išaugęs į rezultatyvius dalykus”.

Nidos prieplauka blanki ir iš išorės, ir iš vidaus. Žydrojo reiso dalyviams surengtas džiazo muzikantų Brigitos Bublytės ir Dimos Golovanovo koncertas tą vakarą ją pavertė jaukia oaze. Tačiau nuolatinio gyvenimo kokybės čia jau reikia kitokios. Prieš tris dešimtmečius statyta prieplauka jau nebeatitinka šiuolaikinių reikalavimų. Naujieji jos savininkai supranta, kokia atsakomybė jiems tenka – langą į Kuršių marias, vieną matomiausių Nidos statinių paversti šiuolaikišku įmanoma tik atsižvelgiant į tokią jautrią kraštovaizdžio, urbanistikos situaciją.

Planuojama, kad Nidos prieplauka taptų vieta, kurioje vyktų gyvenimas visus metus – čia veiktų tarptautinis buriuotojų ir burlentininkų centras su svečių namais atvykstantiems upeiviams, konferencijų salė, baras, muitinės postas.

Skuboti receptai neišgydys

UNESCO kraštovaizdžio ekspertas J.Bučas valandų valandas gali kalbėti apie Kuršių neriją. Jo įsitikinimu, jei kas nors dar nebuvo mirusiose kopose, tai nematė paties gražiausio vaizdo pasaulyje. Unikalų gamtos kampelį įsimylėjęs ir atsakingai jį raginantis saugoti specialistas pripažįsta, kad kadaise buvęs įdomus prieplaukos statinys jau nėra toks, kokio reikia šiandieninei Nidai.

Ir kai jau dardėjome autobusu sausumos keliu atgal į Kauną, „mokslinės konferencijos ant vandens” dalyvių nuomonė buvo vieninga: Dievas duoda tautai gyventi ar ne prie vandens, o jau pats žmogus turi išmokti ta dovana pasinaudoti.

Projekto autoriai nebruko receptų. Jie tik klausė, ar tenkina tai, ką pamatėme. Šioje srityje daug kas keistina. Kol šalies valdžia ir atsakingos institucijos ieško šių problemų sprendimo, pozityvios iniciatyvos irgi yra kelias.

Dalia Juškienė