Naujos kartos Korėjos režisieriaus Kim Ki-Duko filmas ” Tušti namai” tęsia jo įspūdingą ir neįtikėtinai produktyvią kūrybinę biografiją. Šio itin subtilaus skonio režisieriaus talentas meistriškai supina rytietišką dvasią bei išmintį, painius emocinius niuansus, šiuolaikinį pasakojimą ir amžinas vertybes. Tiksli, išbaigta, retos elegancijos kupina jo kinematografinė maniera užčiuopia giliausių žmogiškųjų patirčių pulsą, nepalikdama vietos žiūrovo abejingumui.
Mažų mažiausiai neįprasta taip apibūdinti režisierių, žinant jo biografijos faktus. Kim Ki-Dukas neturi oficialaus kino ar menų išsilavinimo, buvo išmestas iš mokyklos, dirbo fabrikuose ir tarnavo armijoje. Nepaisant to, per paskutinius penkerius metus jis yra vienas labiausiai pripažintų autorių tarptautiniuose kino festivaliuose. Atskleisdamas kritišką požiūrį į Korėjos visuomenę bei sutelkdamas dėmesį į jos paribius ir neįprastus šių dienų herojus, Kim Ki-Dukas susilaukė nevienareikšmiškų įvertinimų. Nors jis ir dabar dažnai ignoruojamas populiaraus kino mėgėjų gimtojoje šalyje, dėmesys, rodomas jam Europoje, leidžia kalbėti apie tikrą šio režisieriaus kultą.
Galbūt viena iš tokio pasisekimo priežasčių yra paties režisieriaus įvardinama ” pusiau-abstraktaus” filmo idėja, praskleidžianti kasdienybės paslapties skraistę. ” Prie to pasaulio, kurį mes matome, aš siekiu parodyti jausmus ir mintis”. Tačiau Kim Ki-Duko filmai niekada neatitrūksta nuo realaus pasaulio – jie išties neria į psichologinių subtilybių tankmę. Kartais ji pasirodo atvirai žiauri ir negailestinga, kaip filmuose ” Sala” ar ” Blogas vyrukas”, nepaliaujančiuose režisieriui teikti prieštaringą reputaciją; kartais – itin subtili ir tarsi prisotinta sulėtinto laiko, kaip filme ” Pavasaris, Vasara, Ruduo, Žiema…Pavasaris”. Būtent šios Kim Ki-Duko filmų savybės kino festivalių apdovanojimais šį jauną režisierių įtraukia į tokių legendinių Europos kino kūrėjų kaip Jean Luc Godaras, Aki Kiaurismaki ar Pedras Almodovaras kompaniją.
Po filmo ” Pavasaris, Vasara, Ruduo, Žiema…Pavasaris” lietuvių žiūrovai galėjo susidaryti įvaizdį, kad Kim Ki-Dukas ištikimas tik mąsliai, tradicijos ir laiko patikrintų Tolimųjų Rytų aurai bei nuo šiuolaikiško gyvenimo ritmo nutolusiai kasdienybei. Tačiau po jo sekusi ” Samarietė” ir dabar į kino teatrus atkeliaujantys ” Tušti namai” atveria vis kitas šio talentingo ir įvairialypio režisieriaus puses.
” Tušti namai” yra meilės istorija. Istorija, kurioje mažai kalbama, tačiau pasakoma daugiau nei daugelyje šią temą gvildenančių pasakojimų. Čia pasitvirtina ne kartą kino kritikų išsakyta nuomonė, kad ” Kim Ki-Dukas priverčia tylą dainuoti”. ” Tušti namai” kupini meilės, su savimi atsinešančios laisvės pažadą.
Tae-suk (akt. Jae Hee), laisvas ir romantiškas klajoklis, motociklu keliaujantis nuo vieno laikinojo prieglobsčio link kito. Prieglobstį jis randa laikinai apleistuose namuose, kuriuos kuriam laikui savo išvykimu apleido šeimininkai. Tae-suk sutaiso išlaužtą spyną, sugadintus daiktus, verdasi sau valgį ir klojasi šeimininkų patalais. Viename iš jų Tae-suk sutinka Sun-hwa (akt. Seung-yeon Lee), įkalintą vyro despotijoje. Po dvejonių pasiryžęs ją išgelbėti, sviedžia golfo kamuoliuką viena iš trijų apleistuose namuose seniai neliestų golfo geležčių į jos vyrą, tuo metu eilinį kartą besikėsinantį į Sun-hwa kūną prieš jos pačios valią. Ir kartu su ja leidžiasi į svaiginančią kelionę kitų tuščių namų šilumos link. Tačiau ten jų laukia nauji lemties vingiai…