Beveik pusantro tūkstančio milijardų – tokią Lietuvos masteliais nelabai įsivaizduojamą sumą (Lietuvos bendrojo vidaus produkto vertė per metus siekia 13-14 milijardų eurų) per penkiolika metų Vokietija jau sumokėjo už savo suvienijimą. Rugsėjo 18-ąją įvyksiantiems rinkimams į Bundestagą besirengiantys vokiečiai šiandien aktyviai diskutuoja dėl šių išlaidų naudingumo.
Kaip praraja tarp dviejų uolų
„Rytinėse Vokietijos žemėse, kurios po Antrojo pasaulinio karo vadinosi „demokratinė respublika”, nutiesti nauji greitkeliai, kursuoja greitieji traukiniai”, – sako visuomeninės „Berlin-Brandenburg” televizijos vyriausiasis redaktorius Thomas Habichtas. Tačiau pripažįsta, kad, nors ekonominiu požiūriu Vokietijos rytinė dalis dar niekada iki šiol nesivystė taip dinamiškai, psichologinės susiskaldymo problemos lieka aštrios. Kaip praraja tarp dviejų uolų. Nepaisant įspūdingų investicijų ir būto tikėjimo, kad suvienijimo problemos bus sprendžiamos ne taip skausmingai.
Ir tikriausiai niekur šie prieštaravimai nejaučiami labiau nei šalies sostinėje Berlyne. Ten, kur dar prieš ketverius penkerius metus neregėto masto statybos, investicijos į infrastruktūrą gniaužė kvapą ne tik iš Lietuvos, bet iš bet kurios pasaulio valstybės atvykusiam žmogui. Modernioji architektūra Potsdamo aikštėje, padalijimo laikais – „niekieno žemėje”, kurios pagrindinis simbolis buvo gelžbetoninė miestą į komunistinę ir kapitalistinę dalis padalijusi siena, deja, negali paslėpti, kad net po penkiolikos metų dvi Vokietijos yra ne tik slogi praeitis, bet ir neginčijamas tikrovės faktas. Jį liudija ne tik tai, kad vakarinė Berlyno dalis liko tvarkinga ir jauki, o rytinė dabar daug labiau apšnerkšta ir aprūkusi, – tokioje aplinkoje net blokiniai komunistiniais laikais statyti daugiabučiai mūrai įgyja ypatingą reikšmę.
Rugsėjo 1-ąją paskelbti nauji Vokietijos Federacinės Respublikos darbo ministerijos duomenys liudija, kad Rytų Vokietijoje nedarbas vis dar bemaž dvigubai didesnis nei vakarinėse šalies žemėse (atitinkamai 18,2 proc. ir 9,6 proc.). Tačiau Berlyne bedarbių skaičius dar įspūdingesnis – čia jų net 19 proc. Problema tokia aštri, kad jau nieko negali apgauti kanclerio Gerhardo Schröderio vadovaujamos vyriausybės priešrinkiminės fanfaros apie tai, kad vien per šių metų rugpjūtį 318 tūkstančių vokiečių susirado darbą. Tai nedaro didelio įspūdžio tuo metu, kai visoje šalyje 4,728 milijono bedarbių. Vokietijos Rytuose šis skaičius, palyginus su praėjusiais metais, nors ir simboliškai, bet mąžta (20 tūkst.), o Vakaruose jis nenumaldomai didėja.
„Šalies Vakaruose vokiečiai nemėgsta „rytiečių”, o šie – „vakariečių”, – pasakoja Konrado Adenauerio fondo Europos ir JAV skyriaus vadovas Peteris Fischeris-Bollinas. Jo nuomone, vakariečiams vis sunkiau suvokti, kodėl jie tebeturi dotuoti Vokietijos Rytuose gyvenančius tautiečius: „Labai sunku suvokti, kodėl net dabar, po milžiniškų investicijų, rytinėse žemėse tarp tūkstančio gyventojų interneto vartotojų yra mažiau nei Baltijos šalyse”.
Nors tuoj pat po susivienijimo buvo susitarta, kad Rytų Vokietijos gyventojai gaus tokias pačias socialines išmokas ir pensijas kaip ir Vakaruose iki 2019 metų (manoma, kad iki to meto išaugusi naujoji darbingųjų rytiečių karta sugebės žaisti pagal vakarietiškos socialinės sistemos taisykles), abejojama, ar šį tikslą pavyks pasiekti. „Atrodo, dar yra nemažai laiko, tačiau, gerai pagalvojus, jo liko tiek pat, kiek ir praėjo po susivienijimo, – sako T.Habichtas.
Berlyne aiški takoskyra ir tarp leidžiamų laikraščių. Buvusioje VDR sostinėje gyvenantys vokiečiai veik neskaito buvusiame Vakarų Berlyne leidžiamų leidinių. Ir atvirkščiai – vakariniame Berlyne gyvenantys žmonės nelabai supranta, apie ką rašo „socialistinė” spauda. Po suvienijimo sunkius laikus išgyvenusi komunistinio režimo spauda pamažu atgyja: leidžiami „Berliner Zeitung”, „Neues Deutschland” arba „Junge Welt”. Nors jų tiražai ir kuklesni, tačiau daug ką sako pats atgijimas.
Politikos šoumenas – prieš dalykišką moterį
Dar Rytų Vokietija, kaip ir Rytų Berlynas, – vienintelis šansas buvusiems komunistams vėl patekti į Bundestagą. Rinkimų blokas „PDS-Kairieji” (PDS – Demokratinio socializmo partija, persivadinusi iš Ericho Honekerio laikų Vokietijos vieningosios socialistų partijos) rengiasi rugsėjo 18 dieną įvyksiančiai akistatai su tikrove ir tikisi po priverstinės trejų metų pertraukos (2002-aisiais neįveikė 5 proc. barjero) sugrįžti į Bundestagą. T.Habichtas prognozuoja, kad buvę komunistai, dabar vadovaujami ne tik ekscentriško advokato Gregoro Gysio, bet ir į jų stovyklą perbėgusio buvusio socialdemokratų finansų ministro Oskaro Lafontaino, Rytų Berlyne gali tikėtis apie 40 proc. balsų.
Tačiau tai ir visos ekskomunistų, kurių partijos narių amžiaus vidurkis siekia 72 metus, svajonės.
Pagrindiniai po dviejų savaičių įvyksiančių rinkimų veikėjai – CDU (Krikščionių demokratų sąjungos) lyderė Angela Merkel ir dabartinis kancleris socialdemokratas Gerhardas Schröderis. „Schröderis – tai žurnalistus tujinantis žiniasklaidos kancleris, – tvirtina T.Habichtas. – Jo oponentė Merkel – tipiška VDR gimusi fizikė, kurią iki nesenų laikų buvo galima laikyti labiausiai neįvertinta Vokietijos politike, galbūt pirmąkart užsukusia į kosmetikos saloną tik prasidėjus šiai rinkimų kampanijai”.
Kai kurių Vokietijos apžvalgininkų nuomone, G.Schröderis galėtų laimėti rinkimus, jeigu šalies ekonomikos padėtis būtų geresnė, o jos augimas nebūtų akivaizdžiai sustojęs. Vokietija pavojingai dūsta nuo savo pačios susivienijimo, ūkio stagnacijos ir nepakeliamos socialinės sistemos, kuri reiškia, kad žemesnės kvalifikacijos darbuotojas uždirba tik maždaug trečdaliu daugiau nei pašalpą gaunantis bedarbis.
Tačiau dabar dalis rinkėjų piktai šnypščia – užteks 7 metus trukusio politinio šou – ir ketina pasirinkti – ar draugužio, bičiulio įvaizdį susikūręs dabartinis kancleris, ar dalykiška moteris, su kuria vargu ar kuriam nors apie politiką rašančiam žurnalistui vienoje kompanijoje pavyktų išlenkti bokalą alaus.
„Berlin-Brandenburg” vadovo T.Habichto teigimu, neseniai Berlyne paskaitą skaitęs buvęs JAV valstybės sekretorius Henris Kissingeris sakė, kad viešųjų ryšių technologijomis paremta „televizinė politika” būdinga vis didesnei daliai valstybių, iškelia didelių problemų. Tragiškiausia iš jų ta, kad tarp sugebėjimo laimėti rinkimus ir sugebėjimo laimėjus vėliau valdyti šalį yra nesuderinamas skirtumas.
Šių dviejų politikos lyderių išskirtinumas toks akivaizdus, kad visi kiti – „žaliasis” Joschka Fischeris, liberalas Guidas Westerwelle (kažkodėl Vokietijos rinkėjai, išgirdę šio politiko pavardę, susirūpinę klausia, kas bus, jeigu užsienio reikalų ministru taps gėjus) ir anksčiau minėti buvusių komunistų vadovai – prieš Schröderį ir Merkel gerokai nublanksta. Ir niekas nebesistebi, kad televizijos kanalas į praėjusį sekmadienį įvykusią TV dvikovą pakvietė tik du pagrindinius oponentus, nors jų nominalūs konkurentai protestavo, esą Vokietijoje tokie debatai, kaip ir dvipartinė sistema, neatitinka politinių tradicijų ir nebūdinga taip, kaip, tarkime Jungtinėms Valstijoms ar Britų saloms.
Praėjusį penktadienį Berlyno laikraštis „Der Tagesspiegel” paskelbė sociologinę apklausą, kurios rezultatai liudijo apklaustųjų įsitikinimą, jog TV dvikovoje dabartinis kancleris nugalės krikščionių demokratų lyderę, tačiau tai jam nepadės laimėti rinkimų.
T.Habichtas atsargesnės nuomonės. Jo įsitikinimu, rinkimų rezultatus lems ne sociologinės apklausos, o dvi paskutinės rinkimų kampanijos savaitės, per kurias apsisprendžia 30 proc. iki paskutinės akimirkos dėl savo simpatijų abejojantys rinkėjai.
Lietuva teisę į vamzdį jau pralošė?
Rugsėjo 8 dieną vizito į Vokietiją atvyksta Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. O rugpjūčio 30 d. Berlyne jau sukinėjosi vienas įtakingiausių Rusijos politologų Glebas Pavlovskis. Ruošiama paskutinė dirva svarbių ekonominių Rusijos ir Vokietijos susitarimų pasirašymui. Svarbiausias jų – dėl naftotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu iš Rusijos Kronštato į Vokietijos Štralzundą, apeinant Lenkiją ir Lietuvą. Tai reiškia, kad šios dvi naujosios ES narės negaus nė cento už naftos transportavimą.
P.Fischerio-Bollino iš Konrado Adenauerio fondo teigimu, vargu ar V.Putino vizitas ir pasirašyti susitarimai radikaliai pagelbės „jo draugui” G.Schröderiui rinkimuose. Tačiau beveik neabejotina, kad niekas iš kanclerio oponentų nedrįs ir priešintis sutartims. A.Merkel sėkmės rinkimuose atveju jau viešai pažadėjo susitarimų nerevizuoti. „Krikščionys demokratai dėl vidaus politikos niekada nepasakys, kad šios sutarties pasirašymas buvo klaida”, – prognozuoja P.Fischeris-Bollinas.
Taigi gali būti, kad rugsėjo 8 dieną Lietuva galės oficialiai paminėti vieną didžiausių savo užsienio politikos nesėkmių, kurios išvengti, tiesą sakant, nelabai ir stengėsi. Vienas Berlyne kalbintas vokiečių žurnalistas privačiame pokalbyje sakė: „Dėl naftos transportavimo Baltijos jūros dugnu viskas galėjo baigtis ir kitaip, jeigu Lietuva būtų pamėginusi dėl to Europos Sąjungoje sukelti bent dalį to triukšmo, kurį sukėlė dėl 60-ųjų pergalės Antrajame pasauliniame kare metinių šventimo Maskvoje”.
Pagaliau tokiu atveju pagauti, kokį turinį slepia A.Merkel deklaracijos, kad pergalės rinkimuose atveju Vokietijos užsienio politika Rytuose nebus vykdoma trečiųjų šalių sąskaita, yra dar sunkiau. Nepaisant to, jog daugelis ekspertų yra įsitikinę, kad krikščionims demokratams laimėjus rinkimus ašies Paryžius-Berlynas-Maskva nebeliks.
Rytas Staselis, Berlynas