Lietuviškos vaistažolės vis dar diskriminuojamos

Habilituota mokslų daktarė Jadvyga Balvočiūtė tikina, jog lietuviai labiau susiję su gamta nei kiti europiečiai. Ekologiškai ūkininkaujanti profesionali vaistininkė garsėja savo gaminamais vaistažolių mišiniais. Žmonės pas ją į atkampų Mažeikių rajono Gyvolių kaimą įsigyti vaistažolių ir pasikonsultuoti važiuoja iš visos Lietuvos.

Kokią arbatą jūs siūlote rinktis: gražiai įpakuotą iš parduotuvės ar senutės surinktas žoleles turguje?

Gamta labai dosni vaistingųjų augalų, kurie tiesiog siūlosi mums padėti nuo įvairių negalavimų. Tereikia tik mokėti juos pasiimti. Geriausia žoles rinkti pačiam ar pirkti iš pažįstamų asmenų nei nusipirkti parduotuvėje. Čia dažniausiai nežinai iš kur atvežtos tos vaistažolės, kaip jos sandėliuotos.

Vaistažolių rinka šiuo metu tokia skurdi, kad būtina skatinti žmones vaistažoles rinkti patiems. Tereikia žinių ir noro. Juk taip smagu atostogaujant kaime pavaikščioti po lauką ar pievą. Konkurencijos žolininkai tikrai nebijo, nes tiek daug dar miestiečių nevartoja natūralių žolių.

Senutės turi daug žinių. Smagu, kad jos yra, kad rūpinasi ir renka mums vaistažoles. Neseniai man atvežė Klaipėdoje iš senutės pirktos akišveitės žolės. Stebėjausi, kaip kruopščiai jos surinktos, kaip gražiai supakuotos. Šią žolę sunku rasti, o aš mažai turiu laiko, tad apsidžiaugiau, kad jos gavau.

Turėdami galimybių gilinkime savo žinias ir gamtą gerbdami, mylėdami ja pasinaudokime.

Kiek metų jūs draugaujate su žolėmis? Kaip šis pomėgis išaugo į verslą?

Žolės mane domino nuo pat vaikystės. Ir šiandien pats įdomiausias mokslas man yra botanika. Esu profesionali vaistininkė. Visada norėjau dirbti su vaistiniais augalais, o ši svajonė išsipildė 1990 metais atsiėmus tėvų žemę Gyvolių kaime.

Atgimimo metais daug kas atsiėmęs žemę pradėjo ūkininkauti. Mano ūkininkavimas prasidėjo ir baigėsi avimis. Tai mažiausiai priežiūros reikalaujantys gyvuliai. Žemės turiu apie 18 ha. Tik aštuoni hektarai dirbami, didžiają dalį užima pieva. Čia rankomis renku žoles.

Nemanykite, kad vaistingas žoles galima šienauti. Jei sumanytum jas nupjauti dalgiu, tektų labai ilgai atrinkinėti. Paprasčiau rinkti rankomis, samdyti talkininkus.

Kita vertus, kai kurių augalų vaistams reikalinga tik tam tikra dalis. Taip renkame grikių, avižų viršūnėles. Pasiimu krepšį, peiliuką ir išeinu į pievą.

Papasakokite apie savo žolelių verslą.

Viekšnių pirmojoje vaistinėje-muziejuje jau veikia mano vaistinė. Džiaugiuosi, jog muziejus atgimė: prekiaujame ne tik vaistažolėmis, bet ir būtiniausiais medikamentais.

Čia dirba keturi žmonės, dar penketą tenka samdyti vaistažolių rinkimo sezonui. Jų dėka po Lietuvą plinta mano surinktos vaistažolės.

Vaistažolių surenku daugiau, nei leidžia farmatorių patvirtintas sąrašas. Skaudu, kad ne visas Lietuvoje surinktas vaistažoles leidžiama pardavinėti vaistinėse, o kaip maisto papildai jos mus pasiekia atvežamos iš užsienio.

Renku įvairių pavadinimų žoles, tačiau tik ketvirtadalis jų man reikalingas dideliais kiekiais. Jos naudojamos serijinei gamybai arba kaip mišinių dalis. Šiuo metu prekiaujama apie 50 pavadinimų vaistingųjų žolių ar mišinių. Dalis jų skirtos kasdieniam vartojimui, kitos – norint išsigydyti negalavimus.

Yra kasdieniam naudojimui skirta arbata, aromatinė ar specialiai vyrams ar moterims skirtos arbatos. Yra žolės, kurios padeda esant chroniškoms ligoms. Deja, mūsų medikai per mažai apie jas žino ir pacientams jų nerekomenduoja. Vaistingosios žolės naudingesnės nei vaistai. Jos ne tik gydo konkrečią ligą, bet ir stiprina organizmą, ko negali tradiciniai vaistai.

Ar tiesa, kad mūsų senoliai mokėjo pasinaudoti įvairiausiomis žolių savybėmis? Ir net lytinę potenciją keliančios žolės jiems nebuvo paslaptis.

Mūsų senoliai mokėjo palaikyti savo sveikatą. Kai tuo rūpiniesi nuolat, ir ligos nepuola. Su beržų, lazdynų pagalba žmonės gydydavosi prostatą. Gydomasis poveikis pasiekdavo ne tik arbatomis, bet ir vanojantis pirtyje.

Lietuvoje jau nuo seno žinomi augalai, kuriuos galima vadinti lietuviškąja „Viagra”. Tokių vaistažolių sužinome vis daugiau. Iš Rytų mus jau pasiekia ženšenis ir kitos žolės.

Moterims labai svarbu palaikyti normalią hormonų pusiausvyrą. Ypač tai svarbu kritiškais, su amžiumi pasireiškiančiais periodais, kaip menopauzė. Mūsų močiutės tas žoles žinojo ir naudojo.

Kodėl iš kartos į kartą perduotos žinios apie gamtą liko užmarštyje?

Išgyvenome chemijos mokslų bumą. Tai atvėrė tiek daug galimybių. Ir tai tikrai nuostabu, tačiau atsiribojimas nuo gamtos prie gero nepriveda.

Džiugu, jog mes, lietuviai, sugebėjome išsaugoti sąsajas su gamta. Mes ir pagonybę paskutiniai pametėme, lygiai taip dar mokame ir natūralios arbatos užsiplikyti, ko vakariečiai jau nebesugeba. Jie linkę griebti tabletę ar lašiukus, kad tik greičiau būtų.

Ar būtina laikytis ant vaistažolių pakuočių nurodytų rekomendacijų, kokiu santykiu plikyti vaistažoles, kiek jų gerti?

Kiekvieną vaistą, taip ir vaistažoles, prieš pradedant vartoti būtina išbandyti. Svarbu pasižiūrėti, ar jos tinka tavo organizmui. Dauguma šiuolaikinių žmonių alergiški įvairiems produktams, tad gali būti alergiškų ir vaistažolių komponentams.

Nepratęs prie vaistažolių organizmas gali įvairiai sureaguoti: nuo padidėjusio kraujospūdžio iki rimtesnių komplikacijų.

Žolelės nėra nekaltas dalykas, tad jas renkantis būtina konsultuotis su gydytoju ar vaistininku. Teko susidurti su atsainiai į vaistažoles žiūrinčiais žmonėmis, kuriems žolės ne padėjo, o pakenkė. Žoles duodama linkėjau sveikatos, tačiau nuo perdozavimo negaliu išgelbėti.

Teko girdėti, jog aktyviai kovojate, kad Lietuvoje išaugintomis vaistažolėmis būtų leidžiama prekiauti vaistinėse. Kaip jums sekasi?

Turiu žolelių, kurias būtų galima traktuoti kaip maisto papildus. Deja, mūsų mitybos centras neleido jų registruoti, nes neturime įstatyminės bazės, kurioje būtų apibrėžta, kokias žoleles galima vadinti arbatomis, kurias – vaistažolėmis.

Vis dar neįvardijama, kas yra kas. Džiaugiuosi, jog ruošiamame farmacijos įstatyme arbatžolių mišinys, paruoštas profesionalų, bus registruojamas.

Dabar mums, farmacininkams-žolininkams, pasiūloma savo produkciją prekiauti turguje. Jei mano arbatų ir galima rasti kokiose Lietuvos vaistinėse, tai tik tol, kol ten neapsilankė inspektoriai, nes jos neregistruotos.

Įmonė turi visus reikalingus pažymėjimus, tačiau vaistinėse jais prekiauti negalima. Savo paruoštomis arbatomis aš galiu prekiauti tik kaip ūkininkė.

Nepaisant visų trukdžių mano paruoštos arbatos plinta ne tik Lietuvoje, bet užsienyje. Į svečias šalis jas vežasi ten gyvenantys, uždarbiaujantys lietuviai. Girdėjau, jog jos vežamos į JAV, Švediją, Vokietiją, Ispaniją.

Žaneta Skersytė

„Vakarų ekspresas”