Užsienio politiką valdo „kurmis“?

Po sekmadieninės LNK „Paskutinės instancijos“ ir Gino Dabašinsko užuominų „Respublikoje“ kyla rimtų įtarimų, kad Lietuvos užsienio politiką valdo „kurmis“, t.y. žmogus, bendradarbiavęs net su dviejų valstybių slaptosiomis tarnybomis.

Viena iš jų yra KGB, ir to minėtasis žmogus neneigia. Tačiau kas yra kita? Štai kur klausimas! Jei tikėtume G. Dabašinsku ir dar rimtesniais šaltiniais, mūsų užsienio reikalų ministrą artimi santykiai sieja su Didžiąja Britanija.

Bendrai paėmus, susidaro labai prastas vaizdelis – ministras turi santykių su dviem tarptautinės politikos monstrais, o štai Lietuvai laiko, panašu, nebepakanka. Eroparlamentarė Margarita Starkevičiūtė net iš Briuselio tai mato.

Lietuva tai isteriškai kimba Kremliui į akis, tai patyliukais perleidinėja jam pačias svarbiausias energetines įmones. Abu veiksmai, nors ir yra priešingi, tačiau atliekami nepaprastai darniai.

Ministras Antanas Valionis žodžiais kelia antirusišką isteriją, o jo tiesioginis viršininkas iš pradžių parduoda „Gazpromui“ Lietuvos dujų rinką, o po to skubina derybas dėl galutinio atsikratymo „Mažeikių naftos“ akcijomis, tikriausiai to paties „Gazpromo“ ar jo statytinių naudai.

Sugretinus tas dvi santykių su Rusija generalines linijas, galima teigti, kad minėtasis plačios kvalifikacijos ministras užsiima publikos dėmesį nukreipiančia propaganda ir agitacija, o štai Algirdas Mykolas tvarko reikalus. Taip, kaip kadaise LSSR komunistų CK: instruktorius Antanas užsiima mažesniais darbeliais, o sekretorius Algirdas tuo metu verčia kalnus. Jokių dviejų užsienio politikos linijų – visiška darna.

Tačiau protestuoti dėl to ar kaip nors reikšti nepritarimą tokiai veidmainystei ir prekybai Lietuvos interesais mes negalime. A. Valionį ir jo požeminius, t.y. pokiliminius, t.y. visiškai slaptus darbus ir biografiją dengia pats Valdas Adamkus.

Dengia dar labiau nei Artūrą Zuoką, į kurio veiklą dar reaguoja bent parypavimais. O štai A. Valionio atveju – dengia aklinai, t.y. nekreipia dėmesio į jokius to veikėjo akibrokštus. Ar čia ir yra toji politika „veidu į Lietuvą“, kurią inicijavusi dalis emigrantų iš Lietuvos taip susipainiojo su KGB, kad iki šiol jaučiasi jaukiai būdama KGB rezervisto kompanijoje?

Kažkas turi pasakyti prezidentui, kurio (o ne Violetos Gaižauskaitės ar Albino Januškos) tiesioginė atsakomybė yra Lietuvos užsienio politika, kad orios prezidentinės veido išraiškos tokiam prastam žaidimui pridengti jau nebepakanka. Lietuva – mažas kraštas. Čia paslaptys sunkiai išlaikomos. Ypač tokios, kurios į vieną kamuolį susieja tokius skirtingus žmones – JAV valstybinį pensininką, beveik be akcento kalbantį rusiškai, buvusį komunistų partijos sekretorių ir buvusį mėsos šaldymo cecho viršininką, kuris po KGB sparnu padarė vieną iš labiausiai svaiginančių karjerų Lietuvoje. Svaiginančių ne užmojais, bet sugebėjimu viename asmenyje sutalpinti ir Štirlicą, ir Džeimsą Bondą.

Prezidentas turėtų pamatyti, kad tame interesų rinkinyje, kuriuos sugeba suderinti minėtasis asmuo, trūksta vietos jai vienintelei. Kam? Ogi Lietuvai.

Rūta Grinevičiūtė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.