Maždaug prieš trisdešimt metų Danės pakrantėje buvo įkurtos kelios sodų bendrijos. Dabar ši teritorija virto Pakrantės sodų gyvenamuoju rajonu.
Sodų pakraštyje sovietmečiu buvo Apželdinimo trestas. Ši teritorija perplanuojama į gyvenamuosius universalius kvartalus. Čia jau dygsta kotedžai, nedideli daugiabučiai. Yra parengtas ir netoliese esančio Botanikos sodo detalusis planas.
Pavieniai sodų sklypų savininkai savo teritorijoms rengia detaliuosius planus – keičia paskirtį iš sodo sklypo į gyvenamąjį. Pakrantės soduose dygsta ne vienas gyvenamasis namas, yra nemažai nuolatinių gyventojų. Iš uždarų dėžučių mieste gyventojai vis dažniau kraustosi ten, kur daugiau erdvės, gamtos, gryno oro.
Sodininkų bendrija „Draugystė” parodė pavyzdį savo kolegoms – bendrija rengia detalųjį planą ir žada įvesti inžinerinius tinklus, mat Pakrantės sodų gyvenamajame rajone nėra nei vandentiekio, nei kanalizacijos.
Aplinkiniai gyventojai piktinasi sodinininkais – esą jie, šildydamiesi malkomis kūrenamomis krosnimis, teršia orą, o nuotekos iš vietinių kanalizacijų ir lauko tualetų nuodija Danės vandenį…
Vandens – iki palangių
Pakrantės sodų gyvenamajame rajone, kaip niekur kitur Klaipėdoje, jaučiamas rudens alsavimas – čia vaisius brandina vaismedžiai, veši rudeninės gėlės, iš lysvių ir šiltnamių imamas derlius.
Tiesa, ne visi sodininkai džiaugiasi rudens teikiamomis gėrybėmis – kai kurie sklypai ypač nukentėjo per potvynį ir, pasak žmonių, iš derliaus nieko nebeliko…
„Apsėmė viską. Sugadino visą derlių. Ligi palangių buvo vandens. Pradėjo naktį semti, paskambinau sūnui, parvežė į miestą”, – skundėsi ponas Steponas.
Pasak jo, potvynis išplovė lauko tualetų turinį, apsemtuose kiemuose plaukiojo dyzelinio kuro dėmės. Visas šis vanduo „pakrikštijo” daržus. „Negi dabar valgysi tas daržoves?…” – mąstė vyras.
Steponas sode gyvena tik vasaromis, žiemą jis grįžta į butą Klaipėdoje. „Gera čia vasarą gyventi, be to, vieną kitą litą užsidirbu daržoves ar gėles pardavęs. Dabar nebebus ką parduoti. Rašėm pareiškimą į Savivaldybę, gal atlygins nuostolius? Nors nesitikiu”, – svarstė gyventojas.
Pasak jo, bendrijos „Draugystė” soduose nuolat gyvena trečdalis sodininkų. „Augina daržoves. Kurie jaunesni, važiuoja į darbą”, – pasakojo jis. Anot vyriškio, soduose – nesaugu, čia dažnai, ypač žiemą, kartojasi vagystės.
„Bomžai” vagia viską iš eilės. Mano namelį yra tris kartus apvogę žiemą. Matė, kad nebegyvenam, ir išplėšė. Ką ta policija padės? Esu kreipęsis dar sovietiniais laikais į miliciją. Man pasakė: „Sugauk tuos vagis, tai mes nubausim.” Kaimynai irgi dažnai kenčia nuo vagių. Vakare baisu nosį iškišti į lauką”, – teigė Steponas.
Patyrė daug nuostolių
„Per potvynį viskas skendo – rūsiai, garažai… Daug nuostolių patyrėm. Vandens siurblys išėjo velniop. „Pečius” sušlapo. Garaže vyro įrankiai nukentėjo. Daržai dar kas ne kas išliko. O šiaip auginu viską – burokėliai, morkos, svogūnai, braškės. Geras derlius šiemet buvo – daug agurkų ir pomidorų”, – pasakojo ponia Irmina.
„Visai gera čia gyventi, grynas oras. Pirmiausia buvo įkurti sodai, vėliau žmonės pradėjo nuolat gyventi. Jau trisdešimt metų turim sodą, o apsigyvenau čia su tėvais prieš penkerius metus. Čia – lengviau, ir tėvai norėjo čia įsikurti. Anksčiau nebuvo tokių medžių, dabar visi užaugo. Mūsų bendrija turi „Baltijos” vardą, čia „Baltijos” laivų statyklos darbuotojai gavo sklypus. Ir tėvelis iš ten sklypą gavo”, – sakė Irmina.
Ji atsimena, kad Pakrantės sodai kažkada buvo tik plynas laukas ir daržai, ir tik vėliau pradėjo dygti namukai. Dideli gyvenamieji namai atsirado prieš 10-15 metų.
Rūsyje dar tyvuliuoja vanduo
„Oi, šie sodai seni – tokie, kaip aš, – juokėsi ponia Ana. – Čia nuolat gyvena daug žmonių. Aš tik vasaromis čia būnu, mano namelis tik vasarinis. Iš mūsų „Baltijos” bendrijos nuolat gyvena apie keturiasdešimt šeimų. Mano vyras dirbo „Baltijos” laivų statykloje ir gavo čia sklypą. Iš pradžių soduose buvo tik statyklos darbuotojai, vėliau gyventojai keitėsi – sklypus išpardavė.”
„Kai atvažiavom čia, buvo duobės aplink. Gal čia po karo buvo likusios „voronkės” – bombų išmuštos duobės?.. Vežėm žemę, kasėm, tvarkėmės. Medžiai jau užaugę, seni jau, dar mano vyras sodino juos. Jau reikėtų jaunus medžius sodinti”, – mąstė moteris.
Žemės derlingumu moteris nesiskundžia, tačiau patręšti augalus reikia, – tikino ji. „Perkam mėšlą ir tręšiam, dedam prie šaknų. Jokių chemikalų nenaudoju, nebent kokį vabalą reikia nupurkšti. Auginu tik sau daržoves, nestoviu turguje”, – sakė ponia Ana.
Per potvynį moters sklype vandens maždaug iki kelių buvo. „Mano sklypas yra aukščiau, o ten toliau žmonės išvis skendo, su valtim plaukė… Dar ir dabar rūsyje vanduo stovi. Gal išdžius?.. – svarstė moteris. – Šulinio vandens nedrįstu po potvynio gerti, vandenį parduotuvėj perku.”
Savo rankomis pastatė namą
„Man geriau čia nei mieste – oras švarus, – sakė ponas Mečislovas.
Jis namą sodo sklype pasistatė savo rankomis. Namas išdygo tik pernai vietoje nedidelio medinio sodo namelio. Čia ir žiemą galima gyventi, – tikino vyras, tačiau šaltuoju metų laiku vyriškis grįžta į butą Klaipėdoje.
„Nelabai brangiai kainavo statybos. Viską savo rankom dariau – per porą metų pastačiau, dar reikia antrą aukštą sutvarkyti. Iš pradžių samdžiau darbininkus, nepatiko, atleidau ir vienas pats dirbau. Esu anksčiau statybininku dirbęs”, – pasakojo vyras, dabar turintis garbingą zakristijono darbą šv. Kazimiero bažnyčioje.
Savo sklype vyras užsiaugina daržovių ir gėlių. „Žemė nelabai gera – čia buvo smėlis, tik privežta daug žemės, – sakė jis. – Šiemet buvo daug agurkų, pomidorų. Obelys apkibusios obuoliais, vis ramstyti tenka.”
Tik vieną blogybę mato Mečislovas – vagystes. „Įsilaužia visokie nusigėrę. Policija nieko nepadaro. Buvo vandens siurblinę prie Danės išlaužę, išvogė metalą, neturėjom vandens laistymui”, – skundėsi vyras.
Rima Čeliauskaitė
„Vakarų ekspresas”