Kodėl A. M. Brazauską supykdė E. Vasilis-Vasiliauskas ir kodėl V. Grigaravičius netinka socialdemokratams?

Kodėl A. M. Brazauskas taip supyko ant E. Vasilio-Vasiliausko?

A. M. Brazauskas rado, kas kaltas, kad bankrutavo „Ingo Baltic”. Pasirodo, ne akcininkai iš rusiškojo „Ingosstrach” ar artimi A. M. Brazausko bičiuliai V. Geržonas ir J. Beržinskas, taip pat valdę „Ingo Baltic”, bet Draudimo priežiūros komisijos (DPK) pirmininkas E. Vasilis-Vasiliauskas. Galima būtų manyti, kad A. M. Brazausko patirtis po 1995 metų bankų krizės ir to meto premjero A. Šleževičiaus graudus likimas po bankų krizės sukėlė tokį ryžtingą šiandieninio premjero norą įvardinti kaltąjį, kad, neduok Dieve, nukentėjusieji neįvardytų esant kaltą Vyriausybę. Vis dėlto toks premjero tariamai ryžtingas ir nelabai būdingas premjerui sprendimas bei rugsėjo 5 d. „Ekstra” žurnalo publikacija apie galimas A. M. Brazausko pykčio priežastis verčia mus šios istorijos nepalikti be gilesnės analizės.

Nesu E. Vasilio-Vasiliausko šalininkas ar gerbėjas ir savo buvimo Seime laikotarpiu Finansų ir biudžeto komitete jį esu matęs tik porą kartų, tačiau turiu pasakyti, kad priežastys, kodėl šis pareigūnas premjero sprendimu buvo atleistas iš pareigų, yra visiškai neaiškios ir svarbiausia – neįtikinamos. Todėl jau šiandien raštu kreipsiuosi į premjerą, kad tiek taip vadinamos darbo grupės išvados, kaltinančios E. Vasilį-Vasiliauską, tiek ir E. Vasilio-Vasiliausko pateikti pasiaiškinimai būtų mums atsiųsti į Seimą. Nežinau, kodėl šių dokumentų iki šiol nesvarstė Seimo Finansų ir biudžeto komitetas. Taip pat oficialiai kreipsimės į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą, kad jie pradėtų „Ingo Baltic” savininkų ir direktorių veiksmų tyrimą, ar juose nėra nusikalstamo tyčinio bankroto požymių. Kaip suprantu, A. M. Brazauskas, žadėjęs tai padaryti, – t. y. kreiptis į Finansinių nusikaltimų tarnybą, – iki šiol to nepadarė.

Kodėl mums rūpi visa ši istorija? Todėl, kad finansinių institucijų priežiūra yra labai svarbi valstybės finansinę sveikatą užtikrinanti sistema. Šiandien svarbu tinkamai prižiūrėti ne tik komercinius bankus, bet ir pensijų fondus bei draudimo įstaigas, kur pinigų apyvarta taip pat jau yra nemaža ir skiriasi nuo 1995 m., kuomet tik komerciniai bankai turėjo didesnius finansinius įsipareigojimus. Viena iš būtinų sąlygų, kad tokia priežiūra būtų efektyvi – tai jos nepriklausomumas ir jos gebėjimas veikti, nepaisant politikų įgeidžių ir norų. Visi dar pamename laikus, kai, valdant LDDP, Lietuvos bankui vadovavo paklusnus Vyriausybės tarnas, o kaip rašo spauda, – vos ne EBSW statytinis, – V. Ratkevičius. Šiandien dauguma ekspertų sutinka, kad 1995 metų bankų krizė kilo tik todėl, kad tuometinis Lietuvos bankas, kuriam vadovavo V. Ratkevičius, nesugebėjo atsispirti Vyriausybės ir įvairių klanų spaudimui ir todėl neužtikrino nepriklausomos ir efektyvios komercinių bankų priežiūros. Po bankų krizės, kad ji daugiau nepasikartotų, svarbiausieji veiksmai buvo – Lietuvos banko nepriklausomumo užtikrinimas ir tuo pačiu efektyvios komercinių bankų kontrolės užtikrinimas. Tai buvo padaryta užtikrinant, kad Vyriausybė negalėtų lengvai kištis į Lietuvos banko veiklą ar tuo labiau banko pirmininką atleisti iš pareigų.

Kaip matome, su draudimo priežiūra yra kitaip. Kaip rašo spauda, A. M. Brazauskas supyko ant E. Vasilio-Vasiliausko, nes tas, naudodamasis įstatymu jam suteiktais įgaliojimais, A. M. Brazausko draugų, V. Geržono ir J. Beržinsko, valdomame „Ingo Baltic” dar berods gegužės mėnesį areštavo turto už 12 mln. Lt (kurį savininkai, matyt, taip pat būtų išplovę) ir nebeleido pastariesiems iki galo įgyvendinti dirbtinio bankroto schemos.

E. Vasilis-Vasiliauskas, kaip reikia spėti iš spaudos, atleistas tik dėl to, kad asmeniškai neinformavo premjero apie veiksmus, kurių imamasi „Ingo Baltic” atžvilgiu. Kaip suprantu įstatymą, prievolės Draudimo priežiūros komisijos pirmininkui informuoti premjerą apie savo veiksmus įstatyme nėra numatyta. Vienintelė prievolė – du kartus per metus pateikti bendrą pranešimą Vyriausybei apie padėtį draudimo įstaigose. Matyt, E. Vasilis-Vasiliauskas nesuprato, ką tai reiškia skelbti bankrotą A. M. Brazausko draugų ir rusiškojo kapitalo valdomai „Ingo Baltic”, nesuderinus su pačiu A. M. Brazausku. Tai E. Vasilio-Vasiliausko „klaida”.

Kyla klausimas, o ką būtų daręs premjeras, jeigu, kaip jis pats sako, būtų buvęs informuotas? Būtų skyręs paramą savo draugams iš valstybės rezervo ar būtų ieškojęs kokių nors savo draugų ( kaip rašo „Ekstra”, Brežnevo giminių ) „Ingosstrache”? Panašiai veikė A. Šleževičius 1995 metais prieš bankų krizę. Nuo to bankų krizė tapo tik dar gilesnė.

Todėl mes ir norime išsiaiškinti viską iki galo, – kiek broko buvo Draudimo priežiūros komisijos veikloje ir kaip draudimo įstaigų priežiūrą padaryti tikrai nepriklausomą, nepriklausomą nuo visagalio „Ingosstrach” pykčio ir nuo premjero meilės savo senam draugeliui Vitalijui Geržonui. Lietuvos finansų sistemos, tarp kitų ir draudimo įstaigų, sveikas ir skaidrus veikimas yra svarbesni nei premjero ar jo draugų pyktis. Jeigu draudimo įstaigų priežiūros savarankiškumas, premjero pykčiu taip drastiškai sunaikintas, nebus tuoj pat atkurtas, ateityje mes galime prognozuoti dar didesnes bėdas, kai DPK bijos skelbti draudimo įstaigos bankrotą, net ir esant akivaizdžioms priežastims, kad apsaugotų klientų interesus, nes nežinos, ar tarp savininkų nėra A. M. Brazausko draugų. Tai mus gali atvesti iki katastrofos. Todėl mes ir norime nuodugniai išsiaiškinti situaciją ir, jeigu reikės, nedelsiant imtis pataisų draudimo įstaigų veiklą reguliuojančiose įstatymuose, kad būtų garantuotas DPK savarankiškumas, nes negali būti taip, kaip dabar yra, kad premjeras savo potvarkiais skirtų ir atleistų komisijos pirmininką, tuo pačiu sunaikindamas bet kokius šios instancijos savarankiškumo požymius. Vyriausybė negali pati tiesiogiai būti draudimo įstaigų priežiūros vyriausiąja institucija. Taip buvo iki 1995 m., kai Lietuvos bankui vadovavo V. Ratkevičius. Prie ko tai atvedė, mes gerai prisimename.

Kodėl V. Grigaravičius netinka socialdemokratams?

Kaip žinote, A. M. Brazauskui tapus premjeru, stebime nuoseklią visų vidaus reikalų ministrų kovą su generaliniu komisaru V. Grigaravičiumi. J. Bernatonis kovojo, ir Bulovas kovojo, dabar kovoja ir G. Furmanavičius. „Lietuvos ryte” perskaičiau Juozo Oleko interviu, kuriame nedviprasmiškai pasakyta, kad V. Grigaravičiui antros kadencijos kaip ir nematyti. Bent jau taip galima suprasti iš teksto. Kovojama vis juokingesniais ir todėl, atrodytų, vis labiau desperatiškais būdais. Kyla klausimas – kokios yra tokios kovos priežastys?

Nesu įsimylėjęs V. Grigaravičiaus, nepaisant jo reitingų, ir nepriklausau nei A. Paulausko su A. Sadecku, nei A. M. Brazausko su J. Bernatoniu grupėms, kurios pagal spaudą nepasidalina įtaka policijos generaliniam komisarui. Bet kai matai tokią permanentinę kovą, natūraliai iškyla klausimas – ar tikrai tik nepasidalinimas V. Grigaravičiaus lojalumu, tai yra, ar tikrai tik tariamas V. Grigaravičiaus lojalumas A. Paulauskui su A. Sadecku yra ta vienintelė priežastis, kodėl ir J. Bernatonis, ir G. Furmanavičius su A. M. Brazausko palaiminimu nori „nuimti” V. Grigaravičių.

Nereikia didelės įžvalgos, kad įžvelgtumei ir kitas, labiau tikėtinas priežastis, kodėl visai šiai trijulei trukdo generalinis policijos komisaras V. Grigaravičius. Svarbiausia priežastimi įvardinčiau V. Grigaravičiaus atkaklumą tiriant senas nusikaltimų Kaune bylas. Ne vienas kriminalinis nusikaltėlis ar mafijozas jau sėdi. Tai laikotarpis, kai Kaunas garsėjo ne vien tik daktarais, bielskiais ar jackomis, bet ir petrikais bei EBSW.

Mano įsitikinimu, EBSW istorijos atskleidimo baimė yra tai, kas vienija G. Furmanavičių, J. Bernatonį ir A. M. Brazauską į kovą prieš V. Grigaravičių. Matyt, tai tik atsitiktinis lietuviškas sutapimas, kad, JAV sulaikius G. Petriką, Lietuvos VRM ministru tapo G. Furmanavičius – asmuo, susijęs su EBSW (o jeigu tikėti A. Dargio publikacija „Lietuvos ryte”, tai ir labai susijęs). Matyt, tai vėl tik atsitiktinis sutapimas, kad asmuo, susijęs su EBSW ir užimantis vidaus reikalų ministro postą, dabar imasi aktyvių veiksmų, siekdamas iš pareigų pašalinti generalinį komisarą, kuriam vadovaujant policijai, G. Petrikas buvo sulaikytas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iš nesenos Lietuvos istorijos, atsimindami artimus LDDP lyderių ir EBSW veikėjų ryšius, galime suprasti, kodėl Bernatonis su A. M. Brazausku, kartu su G. Furmanavičium, turėtų būti nepatenkinti per dideliu V. Grigaravičiaus aktyvumu, aiškinantis senus nusikaltimus Kaune.

Į tai mes turime tik vieną atsakymą – Seimo komisija, kuri turi ištirti EBSW ir LDDP lyderių ryšius, – tokia komisija Seime yra sudaryta gana seniai, – turi dirbti žymiai aktyviau. Mes padarysime viską, kad dar šį rudenį šiai komisijai parodymus duotų tokie asmenys, kaip V. Beriozovas, anot spaudos, atlikęs ryšininko tarp EBSW lyderių ir A. M. Brazausko vaidmenį; Z. Kaminskas, kuris tuo metu vadovavo Privatizavimo departamentui ir palaimino visas EBSW privatizavimo aferas. Galų gale, neatmestina galimybė apklausti ir buvusį EBSW informacijos departamento vadą, žymųjį KGB veikėją Marcinkų, kuris, anot tos pačios publikacijos „Lietuvos ryte”, buvo ne G. Petriko pavaldinys, bet tikrasis jo „bosas”. Taip pat būtų svarbu komisijoje ištirti ir vadinamus pokalbių įrašus, apie kuriuos vėlgi rašo „Lietuvos rytas” ir kuriuose užfiksuoti Petriko pokalbiai su strategu „Gintarėliu”, iš ko žurnalistas A. Dargis daro išvadą, kad tai Gintaras Furmanavičius.

Taip pat būtų svarbu atsakyti į vieną klausimą, į kurį iki šiol neteko girdėti teisėsaugos atsakymo: kiek pinigų iš viso EBSW išplovė su to meto valdžios palaiminimu ir kur tie pinigai dabar yra. Spėjant iš aprašymų spaudoje, atrodo, kad G. Petrikas, sėdėdamas Kalifornijoje, milijonų nežarsto. Todėl kyla natūralus klausimas – tai kur tie milijonai dabar yra – Maskvoje, Vilniuje ar dar kur nors ir kam jie naudojami?

Tiesa apie EBSW ir LDDP ryšius bei to pasekmes Lietuvai turi būti nustatyta nedelsiant. Negalime leisti, kad Lietuva dar ir šiandien būtų tos anų laikų pražūtingos meilės įkaite ir kad valdžios darbą dar ilgai paralyžiuotų baimė, kad teisybė pagaliau bus atskleista.

Andrius Kubilius,

opozicijos lyderis