Skaistė Būtytė

Viso pokalbio metu ji kvatojo. Užkrečiamas juokas – išskirtinis jos bruožas. Tuo spėjo įsitikinti ir televizijos žiūrovai, kai ji šešias savaites dalyvavo trečiajame „Bare”. Ji jau grįžo į Klaipėdą, savo gimtąjį miestą, kurį artimiausiu metu ketina palikti. Kai tik pasveiks, skris pailsėti į Egiptą, vėliau – į Ibizą, galiausiai – į Vilnių, kur greitai ketina apsigyventi. Ją televizijos žiūrovai pažįsta taip gerai, kad kuo nors juos nustebinti būtų ganėtinai sunku. Pabandyti verta. Šio interviu vieta – putojanti vonia, laikas – popietė, pašnekovės apranga – Ievos kostiumas, savijauta – šiek tiek sirguliuoja. „Tai pirmas interviu, kurį savo namų vonios kambaryje duodu visiškai nuoga”, – pokalbio telefonu pradžioje ne kalbėjo, bet kvatojo trečiojo „Baro” nugalėtoja ir 100 tūkstančių (neatskaičius mokesčių) laimėtoja.

– Ar tiesa, kad vos pasibaigus „Barui” susirgote?

– Buvo pakilusi temperatūra, tačiau pirmadienį visą dieną miegojau, ir reikalai pasitaisė. Išgėriau ne vieną puodelį karšto gėrimo nuo peršalimo. Dabar įlipau į vonią, nežinau, gal nepakenks, atrodo, sveikstu. Manau, kad buvau peršalusi.

– Gal grįžusi į Klaipėdą iš karto išsimaudėte šaltoje jūroje?

– Ne, ne. Aš peršalau šitam, kaip ten tame…

– Vingio parke?

– Taip taip. Į Vingio parką atėjau avėdama aukštakulnius batelius, jie smigo į žemę, todėl buvo sunku paeiti. Reikėjo ir pasivaikščioti, ir su žurnalistais pabendrauti. Negalėjau kaip manekenė su tokiais batais vaikštinėti, juos nusiaviau, o žemė buvo šalta, nušalau kojas.

– Ko gero, to šalčio nejautėte, kai pririšta gumomis pakilote į orą?

– Iš tiesų nieko iš to momento neatsimenu. Kai buvau viršuje, bijojau nukristi. Pirmą kartą skraidžiau padebesiais. Kai lipome į sceną, sakė, kad pakels, bet neprasitarė, kurį – laimėtoją ar pralaimėjusįjį. Man vos užlipus į sceną pasidarė baisu, tiek daug žmonių. Pagalvojau, kaip dainininkai gali dainuoti tokiai miniai.

– Taip kalbate, kad net gali susidaryti įspūdis, jog iki šeštadienio transliacijos nežinojote, jog laimėsite?

– Tikrai nežinojome, – taria neužtikrintai. – O kaip kitaip galėtų būti, niekas nieko mums nesakė.

– Bent jau pinigus savo sąskaitoje turite?

– Žadėjo pervesti kitą savaitę. Kol kas man jų nelabai reikia, vis tiek vienu kartu visų neišleisiu.

– Ketvirtadalį tai jau tikrai, juk žadėjote Andriui grąžinti skolą.

– Negrąžinsiu, o tiesiog padovanosiu. Kiek jis man davė, tiek ir aš jam atiduosiu. Manau, kad taip bus teisinga.

– Girdėjau, kad Andrius nelabai nori tų pinigų?

– Vakar su juo šnekėjau. Kodėl nepaimti? Tai nieko blogo, jis tiesiog atgaus savo pinigus, kuriuos laimėjo antrajame „Bare”.

– Gavęs pinigus, ko gero, išvažiuos filmuotis į Jungtines Valstijas. Ir Jums buvo žadama muilo operų aktorės karjera, tačiau pastaruoju metu apie tai garsiai nebekalbate?

– Kol kas nieko nežinau. Tas procesas ilgai užsitęsė. Jei klausytume jų pažadų, tai Andrius jau seniai turėjo būti Amerikoje. Bet jie vis delsia, delsia, todėl jų pažadais nelabai tikiu. Kai jau sėdėsiu lėktuve, gal tuomet ir patikėsiu. Kita vertus, pasibaigus „Barui”, jie mane pasveikino, sakė, kad stebėjo transliaciją internetu. Esą jie kartu nenori mūsų imti, nes ir Andriui kilo nemažai rūpesčių dėl vizos. Kol kas apie tai nieko nežinau.

– Bet, palyginti su Andriumi, Jūs turite keletą pranašumų. Vienas jų – mokate ispanų kalbą.

– Taip, taip. Ketverius metus gyvenau Ispanijoje, tai pramokau.

– Ar jau atsisakėte ketinimų studijuoti ispanų filologiją?

– Tiesiog norėčiau pasitobulinti. Kartais pagalvoju, kad galėčiau studijuoti ispanų kalbą. Pasikalbame su žurnalistais, pasitariame, kas man labiau tiktų. Nusprendėme, kad vadyba. Šiaip tai moku ispanų kalbą, na, ne laisvai, bet galiu šnekėti. Ketverius metus Ispanijoje dirbau padavėja, barmene, tačiau nusprendžiau toje šalyje nepasilikti. Dvejus metus gyvenu Lietuvoje, gal šiek tiek primiršau, bet su ispanais sugebu susišnekėti.

– Nejaugi per tiek laiko nesuradote kokio ispano?

– Suradome, – juokiasi. – Bet tai…

– Sakykite, kas atsitiko.

– Daug kas atsitiko, bet į Lietuvą grįžau ne dėl to. Grįžau palaikyti mamą, nes mirė vienas artimas žmogus. Daugiau manęs į Ispaniją niekas neišleido, nors toje šalyje man labai patiko, gal būčiau gyvenusi iki šiol.

– Bet gyvenate Lietuvoje. Beje, viena?

– Su mama, tėčiu ir broliu. Jam vos aštuoneri, tačiau puikiai su juo sutariame.

– Ko gero, ir aukle kartais tenka padirbėti.

– Kartais atlieku ir mamos vaidmenį, – juokiasi. – Pastebėjau, kad jis manęs šiek tiek prisibijo, matyt, gerbia. Tik nepagalvokite, kad jį skriaudžiu, tiesiog viską jam perku. Kai ką nors blogo padaro, tėvų prašo, kad nesakytų sesei. Jis žino, jei gerai elgsis, gaus viską, ko norės. Bet jei susipyksime, nebus nei kompiuterio, nei riedučių, nei kitų dalykų.

– Nenukrypkime nuo temos – pakalbėkime apie minėtąjį ispaną. Ar ta istorija nebuvo panaši į Jūsų ir Miko?

– Oi, ne. Su Miku nebuvo jokios istorijos.

– Kaip nebuvo, juk pajūrio spauda rašė, kad ketinote tuoktis?

– Tai dėl rašymo interviu dabar ir negauna. Nesąmonių prirašė. Gali rašyti, ką nori, bet kodėl manęs nepaklausė, to jau nesuprantu. Gal ta žurnalistė manė, kad per mane išpopuliarės. Buvau ją sutikusi kazino, pasakiau porą žodžių, ir viskas.

– Tai tikrai nesirengėte tuoktis?

– Be abejonės, kad ne. Ar kas nors gali įsivaizduoti mūsų vestuves, aš tai tikrai neįsivaizduoju.

– Tačiau netapote priešais?

– Likome draugai. Kartais pabendraujame, bet jokių meilių nėra. Man tai apskritai nebuvo. O ar Mikui buvo, derėtų jo ir klausti.

– O kaip šiuo metu Jums „su meilėmis”?

– Oi, nesakysiu, – nutęsia. – Gal paskui apie tai pakalbėsime, dabar nenoriu sakyti.

– O ką veiksite, kai pasveiksite?

– Noriu nuvažiuoti į Egiptą. Tai ta pati kelionė, kurią laimėjau antrajame „Bare”. Po to vyksime į Ibizą. Norisi pailsėti. Nors kai kam atrodo, kad „Bare” nieko neveikėme, tačiau jaučiuosi šiek tiek pavargusi. Be to, ketinu persikelti į Vilnių, kazino, kuriame dirbu, sostinėje atidaro filialą. Atrinko žmones, kuriems pasiūlė vykti į sostinę. Kodėl ne? Klaipėdoje viena gatvė, net man atsibodo, reikia šiek tiek aplinką pakeisti.

– O su kuo važiuosite į Egiptą?

– Viena. O gal su mama? Iš pradžių labai labai norėjau viena važiuoti, tačiau dabar nežinau.

– Tai į darbą Klaipėdoje nesirengiate grįžti? Gal kazino pralošėte visus pinigus?

– Darbuotojams negalima lošti, tokia darbo sutartis. Net kitame kazino negaliu bandyti laimės. Be to, nieko nesuprantu kortose, juk prie baro man jų nereikia žinoti.

– Paprastai barmenais dirba vyrai. Be to, teigiama, kad padavėjai gauna daugiau arbatpinigių?

– Aš susirenku, gal dėl to, kad dirbu VIP salėje.

– Vadinasi, pažįstate visas Klaipėdos „šiškas”?

– Yes, – juokiasi. – Bet tarp jų draugelių nėra. Tiek to, negaliu išsiduoti, mums negalima su klientais bendrauti.

– Tačiau po antrojo „Baro” ir Jūs tapote Klaipėdos grietinėlės dalimi.

– Niekas nepasikeitė. Likau tokia pati, grįžau į savo darbą. Gal tik arbatpinigių daugiau gaudavau. Kai kas pakalbina, pažįsta, esą draugeliai, ir viskas. Netikiu, kad iš esmės pasikeis mano gyvenimas. Daug kas džiaugėsi, kad vos iš „Baro” ir vėl į „Barą”, aš į viską žiūriu gerokai paprasčiau.

– Ir į barmenės darbą? Ar tiesa, kad Jūsų profesijos žmonės sugeba pusės litro butelį išpilstyti kaip 700 mililitrų?

– Jei paprašo kokteilio, tai alkoholio tik 10 gramų įpilu, – juokiasi. – Prisigers, praloš pinigus, kas tada bus.

– Keista, kad taip ilgai dirbate, bet juk visą gyvenimą prie baro nestovėsite?

– Kol kas toks darbas man patinka. Esu vieniša moteris, neturiu nei turtingo vyro, nei labai turtingų tėvų, todėl pati turiu užsidirbti. Jeigu dirbčiau administratore ar kokį nors darbelį su kostiumėliu, tai gaučiau tūkstantį litų ir privalėčiau gyventi. O man tiek neužtenka, todėl ir vargstu po dvylika trylika valandų. Be to, esu plepi, tai patinka. O visą gyvenimą, ko gero, nedirbsiu.

– Planavote atidaryti nuosavą barą?

– Bliamba, atrodei toks protingas, bet patikėjai, – juokiasi. – Kaip žmonės nesupranta, kad už tokią sumą jokio baro neatidarysi.

– Tačiau kitas barmenas Mindaugas savo gimtajame mieste juk atidarė?

– Aš nenorėčiau baro Kudirkos Naumiestyje. Tai buvo juokas, galvojau, žmonės pasišypsos, ir viskas. Už tokius pinigus nieko neatidarysi, nors turiu ne tik laimėtus pinigėlius, bet ir pasitaupiusi. Negalvokite…

– Svajonių nuotaka.

– Tai jau taip. Daug kas dabar taip sako, – kvatoja.

– Beje, gal yra toks klausimas, kurio Jums dar niekas nepateikė, tačiau į jį norėtumėte atsakyti?

– Nežinau. Daug klausimų nepaklausė. Įvairūs žmonės skambina. Mama juokiasi, kad pastarosiomis dienomis su visos Lietuvos žurnalistais telefonu net miegodama kalbuosi.

– O yra tokių dalykų, kuriems visada sakote „ne”?

– Kai darbe siūlo išgerti, visuomet sakau „ne” arba kai vaikinai kviečia pas save, irgi išgirsta tokį patį atsakymą.

– Sakote, kad neturėjote vienos nakties nuotykių.

– Ne, to tikrai nebuvo, – kvatoja.

– O ką reiškia tas juokelis?

– Kitas klausimas, – dar labiau juokiasi.

– Gerai. Pakalbėkime apie kitas priklausomybes.

– Šiaip tai narkotikų nevartoju ir esu prieš juos nusistačiusi. Gal dėl to, kad gyvenau Ispanijoje, o ten žmonės be kvaišalų nemoka linksmintis. Esu mačiusi, kai keli jaunuoliai klube vos nemirė, apsiputojo. Nekoks vaizdelis. Kai kas stebisi, kaip nebandžiau net „ratukų”. To ir nenoriu. Bijau, kad naktiniame klube į kokteilį ko nors neįpiltų. Man skaudu, kai jauni žmonės vartoja, pavyzdžiui, mano kaimynas. Išeinu į koridorių ir pradedu klykti, kad visi eitų lauk.

– Viso pokalbio metu nuolat minite mamą. Susidarė įspūdis, kad ji – geriausia Jūsų draugė?

– O kas kita galėtų būti? Jai galiu viską pasipasakoti, mama niekada nepavydi. Išklauso, pakritikuoja. Pažįstamų tai daug turiu, dabar visi galvoja, kad esu jų draugė. Šiaip turiu vieną gerą draugę ir kokius 18 vyriškos lyties draugų.

– Tarp jų – ir „b’avaras” Juozas Liesis.

– Taigi jis buvo ne tik mano draugas, bet ir sužadėtinis, – kvatoja. – Nežinau, ar jis pats suprato, ką darė. Matyt, trūko reklamos.

– O klausotės jo muzikos?

– Nelabai, iš lietuviškų grupių labiausiai patinka „InCulto”. Man net juokinga, kai kiti „Baro” dalyviai ima dainuoti.

– Ko gero, jau ir vanduo vonioje spėjo atvėsti?

– Nelabai, tik putos dingo.

– Tai, matyt, vaizdas neblogas?

– Turbūt, net nežinau, man tai nieko gero, – kvatoja. – Oi, koks linksmas interviu.
Remigijus Jurgelaitis