Mano duktė buvo užpykusi ant Viktoro Hugo, per kurį susigadino lietuvių kalbos pažymį. „Klasikas, o beraštis”, – piktinosi tuomet mokinukė, mat ką tik buvo perskaičiusi prieš kelis dešimtmečius išleistą jo „Žmogų, kuris juokėsi” ir rašinyje, kaip ir klasiko knygoje, parašė „biaurus”, o „turbūt” ir „galbūt” ne tik išskyrė į du žodžius, bet iš abiejų pusių dar pakabino ir po kablelį.
Garsusis prancūzas čia niekuo dėtas – tokios tuomet buvo lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos taisyklės. Vėliau kalbininkai jas „užmovė” ant šnekamosios kalbos kurpalio ir jau kiek metų rašome taip, kaip tariame – bjauriai spjaudom ir pjaunam, o „galbūt” ir „turbūt” nė neprisimenam skyrę pusiau ir dar kableliais.
Gyvenimas nestovi vietoje. Kodėl kalba turėtų būti išimtis?
Tačiau „Kauno dienos” mažajame „referendume” dėl rengiamos lietuvių kalbos reformos nuomonės pasidalijo santykiu 99:1. Absoliuti dauguma piktinosi, kad kalbininkai, siūlantys supaprastinti skyrybą ir rašybą, iš didelio rašto išėjo iš krašto. „Jei galima atsisakyti vieno, kito ar trečio, tuomet galima atsisakyti ir pačios kalbos”, – tokią nuomonę „Kauno dienai” pareiškė ir didis mūsų poetas Justinas Marcinkevičius.
Tačiau piktinosi net tie, kurie žodį „keletas” parašė „keliatas”. Faktas: be klaidų lietuviškai rašyti moka nedidelė dalis valstybės piliečių. Jei bebaigianti mokyklą jaunuomenė nežino, kur kabinti kablelį, ko norėti iš seniau mokslus baigusiųjų. Klaikūs lietuvių kalbos abitūros egzaminų rezultatai kasmet verčia plaktis dilgėlėmis ir ginčytis: ar pusė moksleivių – ribotų gebėjimų, jei nesugeba išmokti gimtosios kalbos, ar mokytojai – be pedagoginio talento, ar egzaminų reikalavimai taikyti profesoriams? Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė šiurpsta: „Kai pažiūri valstybinio lietuvių kalbos egzamino darbus – vien klaidos”.
Tačiau kalbininkė įsitikinusi: visa tauta negali būti neraštinga. Gal tiesiog ir vėl pribrendo laikas „užmauti” kalbą ant šiuolaikinės realybės kurpalio. Kalba – juk gyvas procesas. Daugelis kalbų nuolat tobulinamos. Vokiečiai iš 110 rašybos taisyklių paliko 10, ir nieko baisaus, ramina I.Smetonienė.
Gražiai skamba kontrargumentai, kad kalba – svarbiausia tautos paveldo dalis, kurią praradus neliks prasmės saugoti ir kitų. Tačiau ar taip jau daug praradom nustoję „spiaudyti” ir „piauti” ir atsisakę begalybės kablelių? Ar labai nusidėsime, jei vaikų nereikės kankinti bandant jiems įkalti į galvas, kad jei šąla šiandien – tai su nosine, o jei šalo vakar – jau be? Ar „žąsis”, praradusi nosinę, taip jau labai pakenks lietuviškumui?
Tad kodėl kalbininkų siūlymai atsisakyti kelių sunkiai įkandamų skyrybos taisyklių ir šiandieniam kalbos vartotojui nebesuvokiamų išimčių (pavyzdžiui, nosinių balsių rašymo žodžių šaknyse), susilaukė tokio audringo nepritarimo? Piktinamasi, kad raštinguosius bandoma priartinti prie nemokšų, o ne atvirkščiai. Baiminamasi, kad dėl reformų prarasime seniausios indoeuropiečių kalbos unikalumą ir grožį. Tačiau gal istorizmai, užuot buvę neįkandamu riešutu mokyklų programose, o ypač – egzaminų užduotyse, telieka lituanistų studijų objektu?
Vis dėlto audringą reakciją į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos baigiamą rengti reformos projektą buvo galima nuspėti. Vien jau todėl, kad kalba – ne kalbininkų ar kokios komisijos – visų mūsų turtas, tad kam gali patikti, kai jo turtą kas imasi tvarkyti be jo žinios. Kalbininkai turėjo pasimokyti, kad jėga brukamos taisyklės sunkiai prigyja. Štai gal koks vienas iš šimto sakome „geeegužę”, ir tai tas vienas tikriausiai – pats kalbininkas ar televizijos žinių vedėjas. Kad siūlomų kalbos naujovių neištiktų „gegužės” likimas, jau kuris laikas uždarose auditorijose įkalintas kalbininkų ir pedagogų diskusijas reiktų perkelti į viešumą. Neteisinga būtų skubėti kalbininkams ir jau šiais mokslo metais versti naujai mokytis ir mokytojus, ir mokinius. Jau geriau dar metus kalti „šąla, bąla, sąla” ir t.t., ir pan. nei pasmerkti kalbos reformą neapykantai vien todėl, kad ji būtų primesta visuomenei be jos pačios sutikimo.
Aušra Lėka