Europos Sąjungos (ES) šalių lyderiai puikiai suvokia, kad pasaulis labai sparčiai keičiasi, ir tos šalys, kurios nesugebės prisitaikyti ir keistis kartu, per kelerius metus gali atsidurti pakelėje.
Globalūs procesai – auganti Azijos valstybių konkurencija ne tik pigios darbo jėgos, bet ir intelektinių produktų segmente, pasaulio ūkio struktūros kaita – verčia Prancūziją, Vokietiją, Angliją galvoti, ką toliau daryti.
Deja, Lietuvos vadovai nori tik stabilumo, na, dar gal euro, nors Lietuvai taip pat aktualūs globalūs pokyčiai ir dramatiško lūžio metu reikia ieškoti savo vietos pasaulio ekonomikoje. Per 50 metų pripratome, kad mąstytų už mus, o ir pastaruosius 15 metų vykdėme reformas atsižvelgdami pirmiausia į Tarptautinį valiutos fondą, po to į ES reikalavimus. Todėl ir stokojame strategiškai mąstančių ir savarankiškai dirbančių vadovų, idėjų badas yra nuolatinis valdžios palydovas.
Lengviausiai tai suvokti analizuojant šalies santykius su Rusija. Rytų kaimynė yra mūsų partnerė, ir mums reikia bendradarbiauti. Tačiau bendradarbiavimo strategija visuomet nukrypsta į du kraštutinumus – arba Rusija per įmones ir žmones pajungia mus savo įtakai, arba mes pradedame kategoriškai neigti bet kokius bendrus ekonominius interesus.
Besikepurnėjanti savo vidaus problemose valstybė nepastebi, o gal ir sąmoningai skandalais dengiasi akis, kad giluminiai ekonominiai procesai plukdo Lietuvą Rytų link ir atitolina nuo modernėjančios Europos ūkio modelio. Yra pavojus, kad Rusijos įsigalėjimas šalies energetikos sektoriuje persikels ir į kitas gyvenimo sritis.
Lietuva ieško savo identiteto ir nedrąsiai matuojasi europietės drabužius, tačiau, norim mes to ar nenorim, dalis visuomenės ir partijų yra aiškiai orientuoti į Rytus. Ir tai nei sąmokslo teorijos, nei kibios Rusijos spectarnybų rankos – tai mentaliteto klausimas. Užaugusiems kitoje aplinkoje žmonėms viskas paprasčiau ir suprantamiau Rusijoje. Kalba, kultūra, elgsena ir verslo principai.
Galima teigti, kad visuomenėje vyksta skirstymasis pagal mentalitetą ir atskirtis tuo ryškesnė, kuo didesnis ekonominės priklausomybės nuo Rusijos pavojus. Deja, šalį valdanti nomenklatūra yra susijusi su Rusija, ir tai reikia pripažinti. Tai nebūtinai reiškia, kad jie yra Nepriklausomybės priešai – jie paprasčiausiai kitaip gyventi ir elgtis nemoka.
Kartų kaita jau pastebima ir politikoje. Lietuva tapo ES ir NATO nare, tačiau kodėl pastaruoju metu mentaliteto lygmeniu ne tolstame, bet artėjame prie Rusijos?
Tai vyksta dėl kelių priežasčių. Visų pirma todėl, kad vykstantis sudėtingas prisitaikymo prie aukštesnių ES standartų procesas kelia rūpesčių, ir sena, bet įprasta tvarka atrodo „geresnė”. Beje, toks požiūris pastebimas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose postsovietinėse šalyse.
Kita priežastis – aktyvesnė ir agresyvesnė Lietuvos atžvilgiu Rusijos politika, grindžiama sovietiniais metodais ir anų laikų propaganda. Rusijos ekonominė strategija sovietmečiu buvo paprasta – ekonomiškai pajungti atskiras respublikas. Tam tikslui būdavo steigiami pramoniniai-energetiniai kompleksai, tvirtai susieti su bendra sistema. Kai kurie dar išliko ir Lietuvoje, pavyzdžiui, Ignalinos atominė elektrinė, „Mažeikių nafta”, „Lifosa”.
Nepriklausomybės metais mes tuos ryšius nutraukėme ir tarsi tapome savininkais, tačiau dabar Rusija juos mėgina susigrąžinti. Perka privačiomis, dažnai per užsienio tarpininkus, rankomis, kurias valdo valstybė. Iš esmės Rusija naudoja tą pačią sovietinę ekonominę pajungimo strategiją, o kai kurie Vakarų analitikai mano, kad Rusija mėgina atkurti Sovietų Sąjungą ar bent jau kai kuriuos tos sistemos elementus. Tačiau vadovų kartai, išaugusiai sovietmečiu, tai atrodo visai normalu, jie taip įpratę. Seni draugai, pažintys, pinigai ir suvokimas, kad priešintis beprasmiška.
Todėl gravitacijos laukas didėja ir dabar mes jau esame pasiekę pavojingą tašką – Lietuvai vėl gresia integracija į Rusijos ekonominę erdvę per pramoninius ir energetinius centrus. Atitinkamai didėja Rusijos įtaka transporto (geležinkeliai, krovos kompanijos, uostas) sektoriuje.
Lietuvos energetikoje dar nebuvo tokios situacijos, kai iškart keli energetikos sektoriai gali atsidurti Rusijos valstybinio koncerno „Gazprom” įtakoje. „Gazprom” valdo dujų tiekimą į Lietuvą ir turi nemažą dalį „Lietuvos dujų” akcijų. „Gazprom” didina įtaką Rusijos RAO JES energetikos koncerne, kurio antrinė įmonė „Inter RAO JES” valdo visą Lietuvos elektros eksportą. Galop siekiama įkurti naftos-chemijos perdirbimo kompleksą Lietuvoje. Ir, beje, kas bus naujieji „Mažeikių naftos” savininkai?
„Gazprom” yra centralizuotas administracinio ekonomikos valdymo pavyzdys, toks, kokie buvo Sovietų Sąjungoje. Ir visai nesvarbu, kas formaliai bus šių strateginių objektų savininkas – „Lukoil” ar „Gazprom” – akivaizdu, kad kieno rankose bus energetiniai ištekliai, to rankose bus ir Lietuvos ekonomikos svertai.
Tuomet Lietuvos nepriklausomybė tampa nominali, todėl labai svarbu priimti tinkamus ekonomikos politikos sprendimus. Dabar.
Pirmas dalykas, kuri būtina suvokti – jei kalbame apie energetikos ir kitų pramonės sektorių plėtrą, tai kalbame ir apie politiką. Kad tai tik verslas – pasakos vaikams. Jei Lietuvos ekonomikoje didės lyginamasis susijusių su Rytais veiklų svoris, atitinkamai didės ir orientuotų į Rytus politinių jėgų įtaka.
Dažnai sakoma, kad apie Rusijos įtaką nereikia kalbėti, nes mes atbaidysime Vakarų investuotojus. Tai neteisinga pozicija – būtent dabartinės vyriausybės pastangos užslaptinti energetikos srityje priimamus sprendimus atveria duris abejotinos kilmės ir nelabai skaidriam kapitalui iš Rytų bei atbaido investuotojus iš Vakarų.
Lietuvai nereikėtų priiminėti sprendimų dėl strateginių energetikos įmonių pardavimų, tokių kaip „Mažeikių nafta”, neužmezgus kontaktų su Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ekonomiką tvarkančioms institucijoms. Didžiosios ES šalys, negalėdamos vienos vadovauti ES, ima ieškoti partnerių tarp mažų valstybių, su kuriomis galėtų kartu įgyvendinti savo idėjas. Tai ir yra mūsų galimybė. Reikėtų daug daugiau bendrauti su Didžiąja Britanija arba su Vokietija, kuriai per mažai skiriame dėmesio.
Žmonės turi įvertinti, ir aš manau, kad geriausias sprendimas būtų nauji rinkimai. Dažnai sakoma – kam tie rinkimai, jei nėra ko rinkti? O aš pasakysiu – kito demokratinio kelio nėra, o delsti mes negalime, nes tai gali turėti Lietuvos ateičiai liūdnų pasekmių. Nereikia bijoti dažnų rinkimų, reikia bijoti nekompetentingų žmonių valdžioje. Juk daugumoje ES šalių rinkimai vyksta ne pagal politinį kalendorių, o kai subręsta tam tinkama aplinka.
Margarita STARKEVIČIŪTĖ, Europos Parlamento narė