Nuo pirmadienio statysiu laivus”, – sakė iš „Mažeikių naftos”, kur paskutinius penkerius metu dirbo komunikacijos vadybininku, prie jūros grįžtantis Kęstutis Oginskas. O kaip žurnalistika? Jis susimąsto: „Kartais pagalvoju, kad būtų smagu parašinėti. Bet… jau esu gana daug rašęs ir toks jausmas, kad lyg ir viską pasakiau”, – prisipažįsta.
Jūs – svarbus asmuo „Vakarų ekspreso” istorijoje. Iš pradžių dalyvavote steigiant ir leidžiant „Mažosios Lietuvos” savaitraštį, o vėliau – ir „Vakarų ekspresą”. Kokia buvo toji pradžia?
„Mažoji Lietuva” buvo Sąjūdžio kūdikis. Tai buvo totalinio entuziazmo laikai, šiandien žmonės galvoja, daro ir kalba kitaip. Mes visi tada buvome ne tokie pragmatiški.
„Mažoji Lietuva” turėjo ypač aiškius savo gyvenimo periodus: buvo jaunystė, brandus amžius ir senatvė. Mes nebuvome pasirengę leisti savaitraštį, nes savaitraštis, kaip žurnalistinis produktas, yra labai specifinis. Apskritai iš to meto savaitraščių, kiek žinau, liko tik „Atgimimas”, bet ir tai tik blyški jo kopija. Dingo ir „Gimtasis kraštas”, laikraštis su šimtatūkstantiniu tiražu – neišlaikė permainų. Lygiai taip pat suseno ir „Mažoji Lietuva”.
O Gintaras („Vakarų ekspreso” vyriausiasis redaktorius G. Tomkus. – Aut. past.) visuomet svajojo leisti miesto laikraštį. Man ypatingo skirtumo nebuvo – tokie jauni, energingi ir viską galintys tada buvome! Kurį laiką paraleliai dar leidome du laikraščius: „Mažąją Lietuvą” ir „Vakarų ekspresą”. Pradėję leisti „Vakarų ekspresą”, mes tarsi kūrėme alternatyvą galiojančiai sistemai: juk tada buvo vienas miestas, viena partija, vienas laikraštis.
Tai buvo drąsu. Užkariauti skaitytojus turėjo būti nelengva?
Geras klausimas, bet vienareikšmiško atsakymo, sunku ar lengva, turbūt nerasiu. Šiek tiek mums padėjo pats „Klaipėdos” laikraštis, nes jame vienu metu vyravo toks konservatyvizmas, jog tai, ką mes darėme, buvo visiškai nauja ir šviežia. Manau, ir pati „Klaipėda” turėtų būti dėkinga „Vakarų ekspresui” dėl savo evoliucijos. Laikraščio leidėjai vėliau pamatė, kad „Vakarų ekspresas” eina visiškai kita kryptimi ir kad jiems nelieka nieko kitos išeities – reikėjo imtis radikalių permainų. Laikraštis pasiekė gerų rezultatų.
„Vakarų ekspresas” mums buvo viskas. Kiekvienas numeris buvo mūsų kūdikis, buvo daug nervų, streso… Tai buvo fantastika, visas mūsų gyvenimas – nepavadinčiau to tik darbu. Jei asmeniniai reikalai nesispręsdavo redakcijos erdvėje, jie apskritai nesispręsdavo. Redakcijoje mes gyvenome, kai kas – ir miegodavo… Viskas buvo taip, kaip ir turi būti.
Laikraštis – tai ne nuotraukos ar tekstas. Tai – žmonės. Mes buvome surinkę tokią chebrą, kuri ir dabar Klaipėdos žurnalistikoje turi tam tikrą svorį. Susirinkome į krūvą, apsitrynėme ir dirbome. Kai kas į „Vakarų ekspresą” pateko atsitiktinumo dėka. Mes visada ieškodavom jaunų talentų, o radę – džiaugdavomės. Džiaugdavosi ir skaitytojai.
Konkurencija? Natūralu, kad ją jautėme. Konkurencija yra ir dabar. Bet dėl to labiausiai laimi skaitytojas.
Kokiais būdais gaudavote informaciją, kaip sužinodavote miesto naujienas?
Asmeninio žavesio dėka, – šypsosi. – Žurnalistinis darbas ir šiandien nedaug skiriasi. Tik tada komunikacija buvo šiek tiek kitokia, žmonės bendravo lengviau. Nesakau, kad jie daugiau turėjo ką pasakyti: jie tiesiog labiau norėjo išsisakyti.
Dirbote ir redaktoriaus pavaduotoju, ir pačiu redaktoriumi. Laikraštyje daug kur pridėjote savo ranką?
Iš pradžių ryškaus pasidalijimo darbais tarp mūsų nebuvo, jis atsirado vėliau. Mums svarbiausia buvo geras produktas.
Labiausiai didžiuojuosi žmonėmis, o ne popieriaus lapais. Džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie perėjo per šiokią tokią mano mokyklą, per mano redaktoriavimą. Nėra nė vieno, dėl kurio man būtų gėda.
O jūs buvote griežtas – girdėjau, kad kartais taip įsijausdavote redaguodamas tekstus, kad jautresni kolegos net apsiverkdavo!
Neadekvačiai reagavo… Na, genialūs straipsniai yra trumpi. Stengiausi tai išaiškinti. Yra redaktorius, o jo žodis – paskutinis. Tai ne griežtumas – tokia buvo sistema.
Per daug savimi pasitikinčius žurnalistus greitai nuleisdavote ant žemės, bet turėjote savybę tą padaryti nerūpestingai šypsodamasis…
Aš mėgėjas pasikeikti ir pašūkauti, bet tokia mano natūra. Ir mirsiu turbūt toks… Bent jau man atrodo, kad aš jaučiu tekstą. Jaučiu, kiek jo gali būti ir koks jis turi būti.
Geriau pagalvojus, gal tikrai nebuvote toks griežtas, jei kolegos į jus kreipdavosi „tu” ir net pravardėmis drįso vadinti: buvote jiems Kostelė, Oganskas… Nepykote?
Ne, ko gi čia pykti. Buvome viena šeima, kurioje buvo visiškai neformalūs santykiai. Man atrodo, visi dabar šiltai prisimena mūsų bendravimą. Dabar gyvenime šiek tiek daugiau formalumo.
Tiek redakcijoje, tiek kokioje nors riedlentininkų grupėje arba yra komanda, arba jos nėra. Mūsų atveju komanda buvo.
O ar tiesa, kad išmokėte kolegas gerti kavą su kokakola? Neįprastas derinys…
Ne kavą, o alų. Bet nežinau, ar tai buvo mano sumanymas. Mano idėja – alus su spraitu. Šviesų alų reikia skiesti pusiau su šiuo gėrimu. O kokakola skiedžiasi su tamsiu alumi. Apie kavą nežinau, bet reikės paragauti.
Ko pasiilgstate iš tų laikų?
Dirbdamas „Vakarų eksprese” daug buriuodavau. Kai kada vasarą ištrūkdavau į jūrą pusantro mėnesio. Vadinasi, tiek laiko būdavau nepasiekiamas, nesurandamas. Atrodytų, visada yra krūvos darbų, kuriuos žūtbūt reikia atlikti, tačiau „Vakarų eksprese” viskas spręsdavosi labai paprastai: ateidavo tam tikra valanda ir lyg niekur nieko pakildavau nuo kėdės, užrakindavau kabinetą ir išeidavau. O kai grįždavau – viską rasdavau kaip palikęs. Laikraštis išeina, niekas manęs nepasigenda, visi rašo… Vadinasi, tai sistemai nedariau tiek įtakos, kad ji be manęs negalėtų funkcionuoti. Kita vertus, sistema buvo pakankamai gera, jei vienam asmeniui dingus ji vis tiek veikdavo. Mūsų kolektyvas buvo gana tobulas gyvas organizmas.
Iš laikraščio išėjote 1998-aisiais. Nemaža metų praėjo – nejaugi neknieti grįžti į žurnalistiką?
Jaučiuosi išsirašęs… Turiu keistą savybę – rašymas man turi teikti malonumą. Norisi polėkio, o jei jo nėra – neverta net pradėti. Jei rašymas tampa mechaniniu darbu, pradedu verkt, raudot, skauda galvą ir būnu labai nelaimingas.
Ką pasakytumėte apie šiandieninį „Vakarų ekspresą”?
Atėjęs į laikraštį aš, matyt, imčiausi tam tikros rekonstrukcijos. Kai ką esu nebaigęs daryti, – juokiasi.
Giedrė Petkevičiūtė
„Vakarų ekspresas”