Geltonojo autobusiuko kelionė: pro rudens ūkus – į Baublius

Rugsėjo 1-ąją naujutėlis Baublių pagrindinės mokyklos autobusiukas skriejo Kretingos rajono kalneliais surinkti vaikų bei juos lydinčių tėvelių iš Nausodžio, Budrių, Žutautų ir Mykoliškių. Iki šiol toliau nei trys kilometrai nuo mokyklos gyvenančius vaikus pagal sutartis vežė privatūs ir Kretingos autobusų parko vežėjai.

Vairuotojas Antanas, nuo traktoriaus, kombainų ir didelių autobusų vairo persėdęs į mokyklinį autobusiuką, mažiesiems keleiviams šypsojosi tėviška šypsena, nors prisipažino tik laikinai sutikęs juos pavėžinti – kol tvers 500 litų atlygį.

Antrą mokslo metų dieną reporteriai, įsiprašę „susemti” pabiručius, kiek nustebo autobusiukan įsėdus šventiškai pasipuošusią mokyklos direktorę Verutę Keblienę; ji norėjo sužinoti, kaip vaikams, lankantiems priešmokyklinę, ikimokyklinę grupes bei vyresniąsias klases, seksis tą rytą susiburti kaimų stotelėse, kad nepavėluotų į aštuntą valandą prasidėsiančias pamokas. Be 123 vaikų būrio, Budriuose yra šios žinių kalvės padalinys, kuriame mokosi dar vienuolika žiniukų.

„Mes turime savo darželį, – ne šiaip sau pasidžiaugė direktorė, nes po kaimo ikimokyklinių įstaigų „subyrėjimo” puolusiai į neviltį mažylius auginančiai kaimo bendruomenei teko imtis žygių – ir darželis vėl atgijo. Taupant rajono savivaldybės lėšas, jis buvo prijungtas prie mokyklos, ir mokytojai savais tapusius mažiukus prižiūri kaip savo akį, ir vertina kaip gyvą kaimo šviesuomenės perspektyvą. Be to, sakė direktorė, ji su kolegomis kasmet pasidomi, kiek kasmet aplinkiniuose kaimuose sukrykščia naujagimių – būsimųjų mokinių. Simboliška, bet prieš metus gamtotyrinę kryptį turinčios mokyklos auklėtiniai dalyvavo tarptautinėje gandrų apskaitoje. O pedagogų svajonė žemiška – užauginti kuo daugiau gerų žmonių, savo krašto patriotų. Lyg šios svajonės pažadas – pro baltas rūko juostas nyrantis apylinkės kraštovaizdis su archaiškom sodybom, ąžuolais pasišiaušusiom kalvom, veidrodine Minija…

Mokykla buvo virtusi karalyste…

Kai Nausodyje į autobusiuką sulipo pirmieji pakeleiviai – nei perdaug guvūs, nei apsimiegoję, greičiau natūralūs kaip pati gamta, išsyk pasidžiaugė, jog nuo šiol galės keltis nebe šeštą – visa valanda vėliau! Nebereikės taikytis prie didelio autobuso grafiko, ir net kai keliai bus slidūs, turbūt nebeteksią vėluoti. Choru suklego apie sugrįžimą. Mat Rugsėjo I-ąją mokykla buvo virtusi fantastiška, dar neregėta karalyste su dviem valdovėm, kurių viena buvusi Tinginių karalienė. Klasės buvo padalintos į pilies bokštus, iš kurių ištrūkę mažieji pilėnai kirto milžinišką tortą, nusidriekusį per visus valgyklos stalus kaip koks saldus slibinas. Apžiūrinėjo mokyklą baigusių 24 abiturientų klasių fotografijų galeriją, jose atpažindami savo tetas, mamytes ir brolius. Ir net jaunas mokytojas, po studijų didmiesčiuose sugrįžusias į gimtąją mokyklą, ką tik atšventusią savo gyvavimo 25-metį.

Po atostogų – nerimas, kaip seksis

Vaikai sakė vasarą nebimbinėję, o pinigus, uždirbtus gimdytojų ar kaimynų ūkiuose, dar pataupysią – gal kompiuteriui, gal dviračiui. O dabar svarbiausia gerai mokytis, nors vėl choras suūžė, jog labiausiai patinka kūno kultūros pamokos. Ir, žinoma, krepšinio varžybos! Vytukas pasakojo per atostogas aplankęs Anglijoje dirbančius ir labai išsiilgtus tėvelius, net šykščią vyrišką ašarą braukęs. Ten lankęs baseinus, stebeilijasis į nematytą architektūrą, ir grįžęs gimtinėn, pas senelius su vyresniu broliu, kuris vakar išvažiavo mokytis į Klaipėdą.

„Vasaros pabaigoje nuobodulį įvarė blogi orai, nebuvo ką veikti. Tėvams padėjom tvarkytis, ravėjom daržus. O mokykloje bus daug įdomiau – tiek daug draugų, ir, žinoma, mokytojų pasiilgom”, – sakė naujais džinsais ir palaidinėm pasipuošusius dešimtokės. Sakė, jog mokytojai toleruoja ekscentriškiau atrodančias paaugles, nors šiaip įsivėrusių į bambą auskarus merginų yra vos kelios. Šukuosenas kaimo merginos veliasi pačios, nors ne paslaptis, jei kokia proga, apsilanko ir Kretingos kirpyklose.

Ypač jas traukia į muzikos būrelį, kur mokosi dainuoti: ir užsienietiškas, ir lietuviškas dainas. – „Gal iš tikrųjų ir džiaugiamės, kad paskutinieji metai; stosime Klaipėdoje į profesines mokyklas. Tėvai ne taip jau žiauriai spaudžia prie vadovėlių, nors pačias kartais ima baimė, ar visi dalykai gerai seksis”, – prisipažino paauglės.

Autobusiuke sklandė ateities svajos

Didelę vasaros dalį mirkęs Paminy, nes puikiai plaukia, Stasys Malonė mielai šnekasi: – „Galvoju apie būsimą profesiją; gal autošaltkalvio. Tėveliai sako – kaip nuspręsi, taip ir bus. Tau rinktis. Domina technika, iš kaimyno pasimokiau taisyti mašinas – padėt juk reikia, tai padedu. Net neatsimenu tos mašinos, kurią išmokau vairuoti; tada buvau dešimties metų. Man nesunku mokytis nei lietuvių kalbos, nei matematikos. Manau, kad man gyvenime nebus reikalinga tik dailė”.

Neištveriu neprikibusi prie tokios gražios pavardės – Malonė; sakau, tau, bernužėli, kunigu tiktų būti. Berniukas juokiasi tokių planų neturįs, nors neišsigina, kad su tėvais į bažnyčią nueina. Juk ir prezidentas ten lankosi.

Pakalbinu Antaną, kurio klasėje – vienuolika berniukų ir vos keturios mergaitės. Laimė, jos draugiškos, ne pasipūtėlės. Jis taip pat džiaugiasi, kad atsirado autobusiukas; dabar rytais suspės ne tik siurbtelt kavos, bet ir susitept sumuštinį, mama dažniau iškeps blynų. Aštuntokas Paulius sakė svajojąs būti kompiuterių programuotoju, ir ši mintis darosi vis svarbesnė. Kol kas nevirtęs kompiuterio vergu, sėdi prie jo apie porą valandų. O dabar ir pareigos mokytis gyslelė sukirbo.

„Pasiilgau gamtosaugininkų būrelio, ten atliekame įdomius bandymus, renkame augalus ir tiriame Minijos vandenis, – čiauškėjo šeštokė ir aštuntokė sesutės Agnė ir Dovilė. Joms labai patinka piešti visokias pasaulio šalis su egzotiškais jų gyventojais; taip sklandžiau einasi ir geografijos mokytis: „Norisi keliauti, nes jau su šeima plaukėme keltu į Švediją, paskui po šalį keliavome tėčio vairuojamu automobiliu. Mes iš didelės šeimos – devyni vaikai, vieno lizdo paukščiai. Viena sesė jau mieste mokosi, o kita turi vyrą, o mažiausiajai sesei – tik vieneri metai. Mama mus keturis į mokyklą išleido, ir pati mokėsi – išlaikė vairavimo teises. Smagu!” Sesutės taip pat vasarą uoliai ravėjo joms skirtas daržo lysves, ir šis tas nubyrėjo taupyklėn.

Viktorijos raskila arba ko nepasakė vaikai

Penkiametė Viktorija, sėdinti autobusiuke vyresnei draugei ant kelių, sakė, jog broliukas mokykla negąsdino. Ji eisianti į parengiamąją klasę, daug vaikų jau pažįsta, ir esanti drąsi, tik vakar mamytė išlydėdama apsiašarojo. – „Turbūt liūdnas ir mano šuniukas Džeris, kurį pati auginau. Moku ne tik nupiešti gėlytę, bet ir raides pažįstu toj raudonoj knygutėj. Pati išsimokinau!” – didžiavosi Viktutė, būsianti dainininkė, nes jau moka visą dainą „Raskila”. Ir baisių pasakų apie raganą ir vilką. -” Gal pravers apie tai žinoti, nors mūsų miške vilkų nepasitaiko”, – atsiduso Viktorija.

Mokyklos direktorė papildė nuoširdžius vaikų pasakojimus, sakydama, jog minėdami vasaros darbelius, gal truputį varžėsi prisipažinti dirbantys ir paprastus, „juodus” darbus. Juk ne vienas ir prieš išbėgdamas mokyklėlėn, padeda tėvams paliuobt gyvuliukus, apsitvarkyti. „Nuostabu, kad turime geltonąjį autobusiuką, bet mes laukėme 24-rių vietų, o tėra 19-kos. Atgalios, į namus, išvežiosim vaikus dviem reisais, mažiukus – pirmuosius, o vyresnių laukia ilgesnė darbo diena ir mėgiami būreliai”, sakė ji.

„Mūsų mokykla gal todėl yra tokia draugiška, kad joje sustiprinta aplinkotyra, etnokultūra, ekologija. Vaikštome po kaimų sodybas ir renkame medžiagą iš pirmų lūpų apie apylinkės kryžius, koplytstulpius. Dar mums priklauso paukščių apsauga, – vardijo vyresni mokiniai, širdimi jaučią tvinksintį gamtos pulsą. Juk ir visa kaimo benruomenė įsitraukia į gamtos, aplinkos švarinimo akcijas. O smalsaujantiems, kodėl kaimas vadinasi Baubliai, mokiniai žino, ką atsakyti: „Nuo seno mūsų miškuose dudeno paukščiai baubliai, be to, vietos žmonės garsėja balsingumu”. Taigi, galėtų išsipildyti kai kurių pedagogų linkėjimai mokiniams užaugus būti dainiais arba ornitologais.

Direktorė šypsodama pasakojo, jog būna, kad vaikai į mokyklą atsineša sužeistų ir iš lizdo iškritusių paukščių. Priminė taurią tradiciją: pirmąjį spalio sekmadienį visa mokykla išlydi išskrendančius paukščius, skaičiuoja, stebi jų rūšis. O pavasarį – sutinka skrajūnus.

Saugiu keliu pasiekę mokyklą vaikai neatsigręždami nuskubėjo į klases – „gyventi savo jaunatviškai siautulingą gyvenimą”; kaip kažkuris prasitarė.

Ivona Žiemytė

„Vakarų ekspresas”

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Švietimas su žyma , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.