Mėnesį trukusi kelionė, nusidriekusi per keturių Šiaurės Europos valstybių sostines ir kelis Vokietijos miestus, alytiškiui dailininkui, dailės mokytojui Valentinui Butanavičiui dovanojo daug emocijų, įdomių pažinčių su sutiktais žmonėmis, leido geriau pažinti save ir pasaulį. Save pasaulyje ir pasaulį savyje.
Švedai labiau domėjosi autoriaus apranga nei simbolistiniais paveikslais…
Pirmasis kelionės „taškas” ir tikslas buvo autorinė tapybos paroda viename Švedijos kurortiniame miestelyje prie trečio pagal dydį šalies ežero Hjälmareno. Ją pasiūlė surengti buvęs alytiškis, dabar Švedijoje gyvenantis Donatas Skidzevičius ir jo draugė Ida Andersson. Donatas Valentinui apmokėjo ir kelionės į šią šalį išlaidas.
Iš Lietuvos į Švediją dailininkas keliavo taip pat su alytiškiais – Ronaldo ir Lina, į jų išsinuomotą autobusiuką sukrovęs 23 darbus. Tiesa, paveikslų buvo daugiau, nes po vienu teminiu pavadinimu slėpėsi trijų keturių dalių ciklai.
Liepos 15-osios vakarą minėtame kurorte, name, kuriame įsikūręs restoranas, Valentinas atidarė savo parodą. Buvo gerokai nustebintas, nes švedai labiau domėjosi jo apranga nei paveikslais. Viena vertus, stebėtis būta ko, – dailininkas buvo pasipuošęs XI amžiaus lietuvių tautiniu kostiumu. Draugės megztas šalikas, dailininkės Gintarės Markevičienės nerta kepurėlė, jos vyro Egidijaus sukurta žalvarinė segė, Valentino mamos siūti drabužiai ir paties pasidirbdintas arklio odos diržas. Skani buvo ir parodoje patiekta juoda lietuviška duona – prieš pat išvažiuojant Valentinui pasisekė nusipirkti „Alytaus duonos” suvenyrinį kepalą, puoštą ąžuolo lapais. Duona, įpakuota į polietileno plėvelę, gerai išsilaikė, atidarymo metu buvo gardi, nesudžiūvusi, aromatinga. Nuvežė jis ir saują antrosios dzūkų duonos – grikių – iš tošies pintame krepšelyje, džiovintų ajerų. Beje, ir pats avėjo tošinėmis vyžomis. Parodoje skambėjo autentiškų Marcinkonių senolių dainų įrašai.
Apsilankęs Stokholmo paveikslų galerijose, alytiškis įsitikino, kad švedams mene priimtinas arba realizmas, arba visiškos abstrakcijos. Gal juos išgąsdino simbolizmas V.Butanavičiaus darbuose, gal patingėjo „skaityti” tuos ženklų, nevienareikšmių prasmių knibždančius paveikslus. Dėl to teko ir pačiam autoriui aiškinti savo mintis, išlietas drobėse. Regis, tuomet parodos lankytojai jį suprato.
Paroda Švedijoje tebeveikia. Donatas žadėjo paskui ją nuvežti į Stokholmą. Galiausiai darbai sugrįš į Alytų, ir miestelėnai galės išvysti naujausią Valentino „braižą”.
Dar keli Švedijos motyvai. Vos įvažiavęs į šią šalį, V.Butanavičius sutiko savo „bendravardį” briedį („Volungės” vidurinės mokyklos mokiniai dailės mokytojui „priklijavo” tokią pravardę). Šie gražūs, nebaikštūs kanopiniai (labai populiarūs suvenyrinės atributikos personažai) ten nieko nestebina. Kaip ir tamsiakaklės gagos, parkuose įžūliai kaulijančios duonos, ar čia smagiai lakstantys kiškiai.
Pabuvęs Švedijos kaime pas ponus Billą ir Siw Anderssonus, tiesa, jau moderniame, Valentinas pasijuto tarsi Selmos Lagerlof romane: tas švedų gyvenimo ir būdo neskubrumas ir ramybė, ta lėta kalba ir nenusakoma intonacija, „nilsiški” bruožai – tarsi kitas pasaulis, kur laikas pristabdo savo tėkmę. Pavergiantis minimalizmas dailiuose lietuvių pagamintuose rąstiniuose nameliuose, apstatytuose kilmingo santūrumo „IKEA” baldais.
Liepą, žvilgtelėjus į Stokholmo biurus, galima paneigti mitą, kad skandinavai darbe triūsia pluša išsijuosę. Vasarą čia darbymetis tik iki pietų. Maždaug nuo trečios valandos užplūsta atokvėpio, atsipalaidavimo dvasia – gal tai šiauriečių siesta? O po darbų gyvenimas vasarą verda kavinėse ir parkuose. Žaliosiose oazėse plaikstosi dūmų ir kepamos mėsos kvapsniai – švedai mėgsta parkuose įdegti groteles ir čirškinti kepsnius, dešreles, žuvį.
Jausmas toks tartum Stokholmo senamiestyje Gamla Stane kažkur visai greta pro senovinio namo langą į savo Karlsoną žvalgosi Astrida Lindgren. O tas skraiduolis laksto kažkur virš galvos, mėlyno dangaus ir baltų debesų fone. Burlenčių burių siluetai įlankoje – kaip debesų dvyniai. Ir visa Švedija Valentinui pasirodė tokia – baltai mėlyna.
Garsiausi van Gogho paveikslai išsisklaidė po pasaulį
V.Butanavičius buvo iš anksto numatęs savo ilgokos kelionės tikslus. Osle pagrindinis – Edvardo Muncho muziejus. Jis pasirodė tikrai puikus, nenuvylė. Alytiškis mėgavosi keistomis Muncho drobių spalvomis, šiaurietišku tonu.
Vizitą Amsterdame siejo su Rembrandto ir Vincento van Gogho muziejais. Abu aplankė. Rembrandtu išties pasimėgavo. Didžiuliame moderniame van Gogho muziejuje galima pajusti šio dailininko dvasią. Bet… garsiausi menininko darbai išsiuntinėti po įvairiausius pasaulio muziejus, yra tik gausybė piešinių – pilni du pastato aukštai. Gal garsioji tapyba kada ir sugrįš? Valentinui ši viltis beveik išblėso pakalbinus vieną muziejaus darbuotoją. Tas sakė, jog esama idėjos van Gogho šedevrus pertapyti… Po tokio akibrokšto alytiškis įtariai žvelgė ir į neįtikėtinai gerai išsilaikiusius anglimi pieštus piešinius.
Kaip dailininkui, daug davė apsilankymas garsaus norvegų skulptoriaus Gustavo Vigelano skulptūrų parke Osle. Ypač jaudinanti buvo akistata su kompozicija „Gyvenimo ratas”, kuri beveik identiškai kartoja vieno Valentino darbų ciklo temą.
Kokios Oslo spalvos? Pilkšvas dangus, tiršti, sunkūs debesys, žaibiški lietūs, prapliumpantys kaip vienas galingas kirtis ir akimirksniu permerkiantys kiaurai. Labai permainingi orai. Specifinis vėjas kaip ir Švedijoje, Danijoje – Valentinui jis tarsi pakrautas geros energijos. Atminties muziejuje ilgam padėti garsieji norvegiški megztiniai – vilnos lengvumas, spalvos, visame pasaulyje žinoma ornamentika.
Keistuolis Amsterdamas. Pilki namai siauri, fasado plotis – tik apie 7 metrus, ir aukšti. Iš to laibumo ir aukštumo net pasvirę. Lyg būtų „toxy” kaip ir žmonės čia, legalių lengvųjų narkotikų sostinėje. Nekoks kanalų kvapas. „Namukai-laivai” – jachtos, įrengtos taip, kad gali gyventi. Jeigu nusibosta viena gyvenamoji vieta, su savo namu plaukia į kitą. Pilkieji garniai, nebrokuojantys viščiukų skerdienos. Vakarais, atitraukus užuolaidas, tam tikruose namuose „pražystančios” moterys neperskaitomu veidu, siūlančios savo kūno grožybes.
Diena Kopenhagoje. Saulė, vėl tas jūrinis vėjas, džiugiai ryškios, sodrios senamiesčio namų spalvos, trolių skulptūrėlės su raguotais vikingų šalmais. Žavioji „Undinėlė”. Valentinui, prisiekusiam pasakų gerbėjui, buvo labai miela pabūti prie Hanso Christiano Anderseno paminklo.
Tai, ką draugams pasakojant buvo palaikęs fantazija, pasirodė tikra tiesa. Kopenhagoje, prie vieno pastato, palikęs daiktus – miegmaišį ir krepšį su šiek tiek maisto ir drabužiais, Valentinas išėjo pasivaikščioti po miestą. Tiesa, dokumentus ir pinigus pasiėmė su savimi. Grįžęs po dviejų valandų daiktus rado neliestus toje pat vietoje.
Beje, Hamburge Valenti-nas įsigijo dviratį – tiesiog pasiėmė gatvėje. Ten, kaip ir Kopenhagoje, naudoti ir nebereikalingi dviračiai pastatomi gatvėje, prisegama kortelė su užrašu „free” – imk ir naudokis. Alytiškis pasikeitė vieną ratą, sėdynę ir laukia jo Lietuvoje – draugas žadėjo parsiųsti per Kalėdas. Dviratis didžiulis, masyvus, storais ratais – kaip tik įspūdingiems naujojo šeimininko matmenims. Vien vardas ko vertas – „Pegasas”!
Minimalūs mitybos ir būsto poreikiai atvėrė… muziejų duris
Mėnesio kelionei įskaitant viską alytiškis išleido pusantro tūkstančio litų. Neįtikėtina? Jau ilgokai vegetaro ir abstinento, jo nedomino aplankytų šalių nacionalinės virtuvės skanėstai. Nebuvo poreikio pasmaguriauti kavinėje. Kuklūs mitybos poreikiai leido sutaupyti laiko ir pinigų. Prekybos centre nusipirktas avokadas, šviežiomis daržovėmis pagerintas vegetariškas sultinys, kiti neįmantrūs užkandžiai. Švedijoje, Vokietijoje nakvynė draugų parūpintuose būstuose. Osle – pigiame studentų viešbutyje. Dvi naktys keturviečiame kambaryje – 150 kronų. Palyginimui: marškinėliai su briedžio atvaizdu Oslo centre – 200 kronų (viena Norvegijos krona – apie 0,44 lito). Keliauninkas daug sutaupė nesinaudodamas viešuoju transportu – miestuose visur vaikščiojo pėsčiomis.
Valentino kambario draugai studentų viešbutyje buvo savo šeimos labai ilgėjęsis brazilas, išties ramus vaikinas belgas, mėgavęsis puikiausiu pasaulyje belgišku šokoladu, ir mergina švedė, atlėkusi apsipirkti išpardavimų akcijose.
Nedaug išleisdamas maistui ir būstui, alytiškis galėjo gėrėtis muziejų lobiais. Vienas iš nedaugelio nemalonių kelionės netikėtumų – „atradimas”, kad tarptautinis mokytojo pažymėjimas nieko vertas ir dėl jo nedaroma jokių nuolaidų.
Kitas nuotykis per plauką netapo nemalonumu. Tik dėl greitos orientacijos Valentinas su bendrakeleiviais vos spėjo perlipti į Kopenhagon važiuojantį traukinį. Mat biliete buvo nurodyta visai kita įlipimo vieta. Pasirodo, net ir Norvegijoje, kur viskas puikiausiai sutvarkyta žmonių reikmėms ir patogumui, taip pat klystama…
Dvokiantys Amsterdamo kanalai – bene paskutinis kelionės nusivylimas.
Kas Skandinavijoje XXII amžiaus, pas mus – viduramžiai
Kaune įlipus į Alytaus autobusą, po skandinaviškos ramybės palaimos iškart smogė mūsų gyvenimo tikrovė. Autobuso vairuotoją užsipuolė policininkai, kodėl jis paėmęs neregistruotą banderolę. Užtrukus išvažiavimui, vienas keleivis puolė aimanuoti pavėluosiantis. Apibartas į autobusą ledų porciją besinešantis vaikas.
Jeigu Lietuvoje iš stoties išvažiuojate apie penktą valandą ryto ir jau galite pasinaudoti veikiančiu tualetu – jums labai pasisekė. O pavyzdžiui, Oslo autobusų stotyje, užsukęs į WC, už nedidelį mokestį galite išsimaudyti duše – šalia muilas ir vienkartiniai rankšluosčiai, nusiskusti, išsivalyti dantis. Paskui palikti saugojimo kamerose daiktus ir švarutėlis gaivutėlis žengti gėrėtis miesto įžymybėmis.
Hamburge – labai šiaurietiškame Vokietijos mieste, centriniame parke, Valentinas ankstų rytą išvydo darbininkus statant biotualetus. „Mobiliųjų” išviečių buvo pristatyta gal 20, paskui pradėta ręsti kažkokią sceną. Kitą rytą scena jau padaryta, stato dar kažką, o trečią vietas ruošiasi prekiautojai – miestas ketina švęsti. Taigi ten pasirengimas šventei prasideda nuo būtino reveranso vienai svarbiausių žmogaus fiziologinių reikmių – mūsų šventėse apsidžiaugi radęs bent vieną tupyklėlę.
Amsterdame Valentiną sužavėjo meniškai ir sumaniai sukurti vienviečiai tualetai. Iš metalinio tinklo susuktas sraigės formos darinys, stovinčio žmogaus klubų aukštyje – matinio, nepermatomo tinklo juosta. Užėjus į tokį namelį, matyti žmogaus kojos ir galva. „Skulptūros” viduje įmontuotas pisuaras. Štai jums išvaizdus ir patogus vyrų tualetas. Žinoma, moterims reikia pasiieškoti kitokių…
Paprastas ir malonus Oslo akcentas. Mieste išlikę senoviniai žalvariniai vandens čiaupai, kai kurie – puošti liūtų galvomis. Iš jų gali tekančiu vandeniu ne tik veidą, rankas nusiprausti, bet ir drąsiai atsigerti – vanduo filtruotas. Vieną rytą Valentinas pasikalbėjo su vandentiekio sistemos filtrus keičiančiu darbuotoju. Šis papasakojo, kad tie čiaupai – išsaugota XVI amžiaus autentika. O vandens tiekimo ir filtravimo sistema gal net XXII amžiaus. Pas mums daug kur, deja, atvirkščiai: išorėje – XXI amžius, o užkulisiuose – viduramžiai…
Aušra Žvinakevičiūtė