Poezijos pavasario laureatė Daiva Čepauskaitė dvasios trenažą atlieka teatre
Į jaukų poetės butelį Senamiestyje per didelius neuždangstytus langus smalsiai dirsčioja saulė. Virtuvės kampelyje čirškauja geltonos kaip citrina kanarėlės. Juodas metalinis židinys, užčiaupęs savo stiklinę burną, kantriai laukia rudens, kada šeimininkė, atvėsus orams, jį užkurs. Ant žarsteklio kabo jau sudžiūvęs ąžuolo lapų vainikas, kuriuo Daiva buvo vainikuota Maironio sodelyje praėjusį penktadienį, o kibire stūkso įspūdinga margaspalvė puokštė, vis dar nenorinti pasiduoti bėgančių dienų skaičiuotei. Lentynėlėje – dvi „Fortūnos” statulėlės, primenančios, kad Daiva Čepauskaitė – ne tik poetė, bet ir Kauno kamerinio teatro aktorė, už savo vaidmenis pelniusi aukštus įvertinimus.
Tokioje ramioje saulėtoje idilėje susėdame pasišnekučiuoti prie žaliosios arbatos puodelio. Apie tai, kas yra poezija. Kaip gimsta eilėraštis. Apie kontrastus, maitinančius kūrybą. Apie gyvenimą, kuriame turi likti vietos improvizacijai ir staigmenoms. Apie vienadienius švenčių fetišus ir neregimąjį jų pėdsaką.
– Kaip jautiesi, tapusi Poezijos pavasario laureate? Ar ąžuolo lapų vainiką pasiliksi atminimui?
– Nesureikšminu regalijų. Jomis kurį laiką pasidžiaugiu, o paskui lieka vidiniai dalykai. Mano pareiga – rašyti eilėraščius, o ne vainiką nešioti. Pasilieku sau teisę rašyti ir blogus eilėraščius, nors dabar kaip laureatei tai jau būtų tarsi gėda… Džiaugiuosi, kad susitikimuose su savo poezijos skaitytojais patyriau, kokie jie yra įvairūs – ir amžiumi, ir gyvenimo patirtimi.
– Ar dar išliko atmintyje 1994 metai, kai tapai „Kauno dienos” redakcijos ir Rašytojų sąjungos skyriaus skelbto meilės eilėraščio konkurso laureate?
– Be abejo. Juk tai buvo mano pirmas bandymas išeiti į viešumą, pateikti savo tekstus profesionaliems vertintojams. Nors rašiau ir mokykloje, ir studijuodama Kauno medicinos akademijoje, savo eilėraščius iki tol paskaitydavau tik artimiausiems draugams. 1994-ųjų Poezijos pavasaris man buvo labai svarbus – jame pirmą kartą viešai skaičiau savo eilėraščius.
– Kada dažniausiai rašomi eilėraščiai – kai žmogus laimingas, ar kuomet jam skauda?
– Tikriausiai – kai skauda. Bent jau apie save taip galėčiau pasakyti.
Laimė tokia trumpalaikė – pasidžiaugei ir jau praėjo, ne kažin ką gilesnio palikusi sieloje. Skausmas ne toks banalus kaip džiaugsmas. Tačiau aš nesakau, kad visi eilėraščiai atsiranda tik iš kažkokios grynos kančios. Juk poezijoje yra ir ironijos, žaidimo, ypač šiuolaikinėje.
– Ką pasakytum apie šiuolaikinę poeziją ir jos metamorfozes?
– Kartais pagalvoju: koks paradoksas – iš dabartinės poezijos nyksta… poezija. Eilėraščiai vis dažniau tampa panašūs į prozos gabaliukus, buitinius aprašinėjimus, „įžemintus” eseistikos trupinius. Juose beveik nelieka eilėdaros, kažkokio „aukso grūdo”, kuris sudaro esmę. Žinoma, galima ginčytis, kas yra poezija, apie jos kintančią sampratą ir formas. Kai kurie poetai rašo lyg dėliodami kaladėles ar kokį „pūzlį”. Aš stengiuosi pasiekti balanso – įdėti į eilėraštį ir esencijos, ir žaismės. Tačiau savo „virtuvės” paprastai neanalizuoju ir nesuku galvos, kas iš ko atsirado. Tada, ko gero, būčiau kaip tas šimtakojis, kuris vis svarstė, kuria koja pirmiau žengti, todėl taip ir nepajudėjo iš vietos.
– Apie Tavo rinkinį „nereikia tikriausiai būtina” jau pasirodė keletas palankių recenzijų. Vienoje radau teiginį, kad šio rinkinio šerdį sudaro ambivalentiškas santykis su savo gyvenimu, tik nespėjau pasižiūrėti į tarptautinių žodžių žodyną, ką tai reiškia…
– Dažnai skaitydama recenzijas pagalvoju: kaip būtų gerai, kad man kas išverstų jas į suprantamą kalbą ir paaiškintų, apie ką čia kalbama. Būna, kad ir labai maloniai nustebina recenzijos autoriaus įžvalgumas. Poetų rašiniai apie kolegų knygas būna gana subjektyvūs, todėl pirmiausiai pažiūriu į pavardę – kas rašo, tada „įsivedu koeficientą”. Šiaip jau pasigendu rimtesnės poezijos analizės, literatūrologinio nagrinėjimo.
– Kodėl pasirinkai medicinos studijas, nors eilėraščius rašei nuo vaikystės?
– Nežiūrėjau į literatūrą kaip į galimą profesiją. Paaugliški dienoraščiai, pilni eilėraščių, – na ir kas? Juk mokykloje tai – jokia retenybė. Rašiau ir studijuodama, tačiau ilgai negalvojau apie literatūrą kaip apie rimtą užsiėmimą.
– O ką dabar pavadintum savo profesija?
– Yra teatras, kuriame etatine aktore dirbu nuo 1990 metų. Iš jo valgau duoną. Yra literatūra – vertimai, pjesių rašymas, kurie reikalauja amato įgūdžių ir disciplinuotumo. Poezijos darbu nepavadinčiau – juk niekada specialiai nesikeliu iš ryto rašyti eilių. Ar pastebėjau kokią ryškesnę teatro įtaką savo eilėraščiams? Lyg ir ne, tačiau ką gali žinoti – juk niekas nepraeina be pėdsako. Darbas teatre yra kūrybinis, tai savotiškas dvasios trenažas. Galima tik džiaugtis, kad jis duoda peno smegenims ir nereikia kokioj Anglijoje plauti indų ir taip užsidirbti duoną… Teatre esu sukūrusi labai kontrastingų vaidmenų – nuo tragiškų iki groteskiškų. Tas buvimas tarp dviejų priešingų polių man patinka: kontrastai suaktyvina kūrybą.
– Poeziją esi pavadinusi tikrai autorinės kūrybos galimybe, nes teatras – kolektyvinis menas, o aktorius priklausomas nuo režisieriaus…
– Taip, rašydamas eilėraštį esi pats vienas su savimi. Tik nuo tavęs priklauso, ar nugalėsi besipriešinančius žodžius, surasi tinkamiausius įvardyti būsenai, kurioje esi. Kalba – kartais labai paklusnus instrumentas, o kartais žodžiai tokie dygūs, priešiški… Dabar eilėraštis jau taip „negriebia už gerklės” kaip jaunystėje, kad turi naktį keltis tuoj pat jį užrašyti. Viskas jau vyksta ramiau, be aštrių kampų. Turiu išlaukti, kol eilėraštis manyje susikaupia, prasidėjęs nuo vaizdinio, vienos eilutės… Nebūna, kad sėdu prie stalo, žiūriu į tuščią popieriaus lapą ir svarstau, ką čia iš savęs išspausti…
– Esi gimusi Marijampolėje, bet nuo aštuoniolikos metų gyveni Kaune. Jau laikai save kauniete ar norėtum gyventi, tarkim, Vilniuje?
– Pagal gyvenamąją vietą esu kaunietė. Niekad savęs neklausiau: kur aš norėčiau gyventi? Kaune turiu savo terpę, savo nišą, darbą, artimus žmones. Šiandien man čia gerai. Kai bus blogai – galvosiu, kur man galėtų būti geriau. Niekada neturėjau ypatingai didelių reikalavimų vietai ir aplinkai, kurioje gyvenu. Suradau savo gyvenimo būdą ir jame gerai jaučiuosi. Šiandien labiausiai vertinu ramybę – tik ne nuobodžią pelkę, o vidinę harmoniją. Taip pat saugumo jausmą – man jo labai reikia. Netrokštu jokių ekstremalių pokyčių. Nors… nenoriu savo gyvenimo susidėlioti į dienotvarkę iki jo pabaigos. Visada reikia palikti erdvės netikėtumams ir staigmenoms.
Rūta Kanopkaitė