Mirties akivaizdoje dovanoti gyvenimai

Sveiksta visi šeši ligoniai, kuriems persodinti žuvusio vaikino organai

Kraupi automobilio avarija netoli Marijampolės nusinešė 22-ejų metų vaikino gyvybę. Mirtis visada atrodo beprasmė, tačiau išėjęs Anapilin vaikinas savo gyvybės siūlą perdavė kitiems. Žuvusiojo tėvai sutiko, kad jo organai būtų persodinti tarp gyvenimo ir mirties balansuojantiems, nepagydomų ligų kamuojamiems žmonėms. Velionio širdis, kepenys, inkstai, akių ragenos buvo transplantuoti keturiems vyrams ir dviem moterims. Kauno medicinos universiteto klinikose atliktas toks unikalus operacijų kompleksas – pirmas Lietuvoje.

Sugebėjo žengti kilnų žingsnį

„Nebeilgai būčiau gyvenęs, jeigu man nebūtų darę operacijos. Dabar mano krūtinėje plaka jauno vaikino širdis. Nežinau nei jo vardo, nei kas jo artimieji. Negaliu jiems padėkoti už tokią auką. Bet dėkingumo vardan mano namiškiai užsakė šv. Mišias už šį mirusį vaikiną”, – sakė po širdies persodinimo operacijos Kauno medicinos universiteto (KMU) Kardiochirurgijos klinikoje sveikstantis keturiasdešimt penkerių metų Linas Markauskas.

Žuvusiojo tėvai, brolis skaudžiai išgyvena juos ištikusią tragediją.

Nelaimės akivaizdoje tėvai sugebėjo žengti kilnų žingsnį ir pasirašė sutikimą organų transplantacijai.

„Aš nepadariau jokio žygdarbio sutikusi, kad mano žuvusio sūnaus organai būtų persodinti sergantiems žmonėms, – braukdama ašaras „Kauno dienai” sakė mama. – Duok Dieve, kad jie sveiktų. Jeigu šie žmonės kada nors vėliau, praėjus daugiau laiko, norės su mumis susitikti, susiras mus. Neprieštarausime tam. Bet dabar mes nenorim su niekuo bendrauti, nes kiekvienas priminimas apie sūnų yra labai skaudus. Dabar tegu mūsų niekas netrukdo, nes tenka kęsti trigubą skausmą”.

Lemtinga kelionė

Avariją prieš porą savaičių netoli Marijampolės patyrusiame automobilyje buvo penki jaunuoliai – trys vaikinai ir dvi merginos. Naktį važiavęs automobilis nuskriejo į pakelę ir apvirto. Virsdamas automobilis rėžėsi ir nulaužė gelžbetoninį stulpą.

Vienas jaunuolis nerodė jokių gyvybės žymių. Jį iš automobilio ištraukė tik ugniagesiai, nes prie sumaitoto automobilio buvo nukritę elektros laidai, kuriais tekėjo srovė. Vaikiną išlaisvinus iš automobilio gniaužtų, paaiškėjo, kad jis dar gyvas.

Patyręs sunkią galvos traumą jis buvo skubiai nugabentas į Marijampolės ligoninę, o iš jos – į Kauno medicinos universiteto klinikas. Deja, gydytojams jo gyvybės išgelbėti nepavyko. Nuo patirtų traumų jis mirė taip ir neatgavęs sąmonės. Kiti su žuvusiuoju važiavę jaunuoliai atsipirko įvairiomis traumomis.

Suteikė viltį šešiems ligoniams

Vaikinui mirus ir tėvams sutikus paaukoti jo organus, Kauno medicinos universiteto klinikose operacijoms buvo rengiami gyvenę su viltimi kada nors sulaukti tinkamo donoro organo šeši nepagydomomis ligomis sirgę ligoniai. Unikalių operacijų serijai buvo sukviesti geriausi Klinikų specialistai.

Pirmiausiai prasidėjo KMUK generalinio direktoriaus profesoriaus Juozo Pundziaus vadovaujama kepenų persodinimo operacija. Sunkia kepenų liga sirgusiai kaunietei penkiasdešimt ketverių metų Genei Puzinienei, pasak medikų, buvo likę gyventi nedaug. Vienintelė likusi išeitis – kepenų transplantacija. Tai buvo ketvirtoji tokia operacija KMUK. Tik Kauno klinikos Lietuvoje transplantuoja kepenis.

Dešimt valandų trukusi itin sudėtinga operacija pavyko gerai, nebuvo jokių komplikacijų. Ligonė sveiksta, ji pasiryžusi visomis išgalėmis propaguoti donorystės idėjas.

Pasikeitė valgymo įpročiai

Kai paaiškėjo, kad yra donoras, širdies persodinimo operacijas darantis KMU Kardiochirurgijos klinikos vadovas profesorius Rimantas Benetis ilsėjosi pajūryje. Buvo savaitgalis. Viską metęs profesorius, lydimas specialiai paskirto policijos ekipažo, skubėjo į Kauną, kur jo laukė ligonis ir kolegos medikai.

Profesoriaus Rimanto Benečio vadovaujama medikų brigada širdį persodino per tris su puse valandos.

Prienų rajono Dambravos kaimo gyventojas Linas Markauskas susirgo prieš penkerius metus. Vyras mano, kad širdis pradėjo šlubuoti nuo per sunkaus darbo. Klaipėdos uoste teko kilnoti šimtakilograminius krovinius. Pastaraisiais metais jis beveik neišeidavo iš ligoninių, be vaistų negalėjo gyventi. Jam buvo pripažinta antra invalidumo grupė. „Buvau namuose, kai paskambino ir pasakė, kad yra donoro širdis, – pasakojo Linas, – Labai apsidžiaugiau, nes žinojau, kad galiu ilgai netraukti”.

Praėjus beveik dviem savaitėms po operacijos Linas tvirtina jaučiąsis neblogai, tik skauda pjūvio vietą, kai atsikosti. Palatoje vaikšto, noriai bendrauja su medicinos personalu. „Mūsų „sodinukas”, – meiliai savo ligonį vadina slaugytoja, veždama Liną tyrimams.

„Su svetima širdim krūtinėje jaučiuosi kaip ir su savo, bet žinau, kad ji ne mano”, – svarsto Linas. Jis stebisi, kad po operacijos pasikeitė jo valgymo įpročiai: iki operacijos nemėgo pieno ir beveik nieko pieniško nevalgė. O dabar – atvirkščiai.

Būtinas artimųjų palaikymas

Pas Liną po operacijos nuolat lankosi psichologė. Profesorius Rimantas Benetis sako, jog tai yra būtina, nes po širdies transplantacijos sėkmingam tolesniam gijimui labai svarbi ligonio psichologinė būsena.

„Transplantacija – tai tik vienas momentas, kuris sužybsi kaip kometa, bet visas procesas po to nėra lengvas, – sako prof. R.Benetis. – Jei ligoniui trūksta psichologinės pusiausvyros, jeigu jo nepalaiko šeima, mes kartais atsisakome daryti transplantaciją. Šie du svarbūs momentai įeina į indikacijų sąrašą širdies persodinimui”.

Linas Markauskas, pasak R.Benečio, prieš operaciją buvo labai išsekęs, buvo išsivystęs ne tik širdies nepakankamumas, bet pasireiškę ir kitų organų nepakankamumo simptomai. „Optimaliausias laikas širdies transplantacijai jau buvo šiek tiek praleistas, nes nebuvo donoro”, – sakė prof. R.Benetis.

Kauno medicinos universiteto klinikose jau atliktos 9 širdies persodinimo operacijos. Jų galėtų būti ir daugiau, tačiau trūksta donorų. Prof. R.Benetis mano, jog galbūt reikėtų pasekti kai kurių Vakarų šalių pavyzdžiu, kur neklausiama artimųjų sutikimo dėl organų panaudojimo transplantacijoms.

„Žmogus gyvena visuomenėje, naudojasi jos privilegijomis ir už tai galėtų atsilyginti visuomenei donoryste, – teigia prof. Rimantas Benetis. – Suprantama, kad nelaimės akimirka – labai emociška situacija jo artimiesiems, kurie tuo metu turi apsispręsti dėl donorystės. Gerai, jei žmonių sąmoningumas aukštas. Įsivaizduokime, jei šiuo atveju artimųjų sprendimas būtų buvęs neigiamas: nebūtume pagelbėję net šešiems žmonėms”.

Vyras braukė ašaras

Inkstų persodinimo operacijai iš pradžių buvo atrinkti šeši recipientai (ligoniai, kuriems ketinama persodinti donoro organus) iš įvairių šalies miestų. Konsiliumo, kuriam vadovavo Nefrologijos klinikos vadovas profesorius Vytautas Kuzminskis, metu įvertinus tyrimų rezultatus, kitus duomenis, operacijai buvo atrinkti du kauniečiai – šešiasdešimt trejų metų Jonas Barkauskas ir penkiasdešimt šešerių Vytas Pupelis.

Po urologų Daimonto Milono ir Kęstučio Vaičiūno su kolegomis sėkmingai atliktų inkstų persodinimo operacijų abu vyrai sakosi jaučiąsi puikiai. Demonstruoja, kokie jau smarkūs: greitai žygiuoja per palatą, rankomis mosikuoja ir sako, kad skausmas jau nedidelis.

Vytas Pupelis, pasakodamas apie savo ligą bei operaciją, susijaudina ir sunkiai tramdo ašaras. Vyras sirgo puspenktų metų ir jau ketverius buvo dializuojamas: tris kartus per savaitę tekdavo važiuoti į ligoninę, kur specialia aparatūra ir medikamentais kaskart 4 valandas valomas kraujas. Be šių procedūrų tokie ligoniai neišgyventų. V.Pupelis per tuos metus keturis kartus buvo kviečiamas galimai inksto transplantacijai, kai atsirasdavo donoras, bet organas netikdavo. Be to, V.Pupeliui sušlubavo širdis ir tik po operacijos bei atitinkamo gydymo buvo galima persodinti inkstą.

„Kiekvieną kartą į ligoninę važiuodavau su viltim: gal jau operuos?” – prisiminė V.Pupelis. Laimingas buvo šis kartas: inkstas tiko.

„Nuoširdžiai dėkoju donoro šeimai, kuri apsisprendė padėti kitiems, – po šių žodžių užlūžta V.Pupelio balsas ir tik susitvardęs vyras kalba toliau: – Dėkingas visiems medikams: operavusiems, gydžiusiems, slaugiusiems”.

Jonas Barkauskas sirgo daugiau kaip dvejus metus. Daugiau kaip pusę šio laiko teko dializuotis.

„Kai paskambino po vidurnakčio ir pasakė, kad yra donoras ir rengčiausi operacijai, iš karto nejaukiai pasijutau, bet po to apsidžiaugiau. Juk labai laukiau donoro inksto, nes dializė – labai varginantis dalykas. Transplantacijos nebijojau. Klinikų specialistai turi auksines rankas: operacija pavyko gerai. Aš neprisimenu, bet gydytojai sako, kad kai pabudau po operacijos, norėjau pats išlipti iš lovos”, – pasakoja J.Barkauskas.

Vyras sakė užjaučiąs žuvusio vaikino artimuosius. „Jiems tai – baisi nelaimė, bet artimųjų sutikimas paaukoti žuvusiojo organus mums ir kitiems žmonėms atnešė laimės. Reikia, kad daugiau tokių kilniaširdžių ir supratingų žmonių būtų”, – sakė J.Barkauskas.

Nefrologijos klinikoje pernai buvo atliktos 23 inkstų transplantacijos, šiemet – 8. Šiuo metu Lietuvoje inkstų laukia per 300 ligonių.

Melsis už regėjimą išgelbėjusį donorą

Akių ragenos buvo persodintos penkiasdešimtmečiam vyrui ir aštuoniasdešimties metų moteriai. Abu pacientai jau namuose.

Kaunietė Elena Kandrotaitė prieš operaciją beveik nieko nematė. „Viskas buvo lyg dūmuose: net saulės šviesos nematė, nebepažindavo žmogaus”, – pasakoja Elenos sesuo Genė Skersienė. Elena po vaikystėje persirgto meningito nebegirdi, todėl su ja susikalbėti gestų kalba padeda sesuo. Kurčiai ir nereginčiai Elenai gyventi buvo labai sunku. Dabar moteris šypsosi, mato ne tik žmones, bet perskaito didesnėmis raidėmis atspausdintas laikraščių straipsnių antraštes.

„Melsimės už vaikiną, kurio akies rageną persodino mano seseriai. Jei žinotume, kur jis palaidotas, nuneštume gėlių ant jo kapo”, – sakė ligonės sesuo Genė Skersienė.

Akių ragenų persodinimo operacijas atlikęs KMU Akių ligų klinikos vadovas profesorius Vytautas Jašinskas sakė, jog Elenos abi akys buvo operuotos dėl kataraktos. „Dešiniąja akimi ji truputį matė, o kairės akies ragena padrumstėjo. Tai buvo jau penktoji persodinimo operacija šiai ligonei. Akies ragena tarnauja tam tikrą laiką (2-5 metus) ir tenka persodinti kitą”, – sakė profesorius V.Jašinskas.

KMU Akių ligų klinikoje per metus persodinama maždaug iki 20 akių ragenų, tačiau reikėtų kur kas daugiau. „Per metus Lietuvoje reikėtų atlikti apie 400 akių ragenų persodinimo operacijų, tačiau dar palyginti nedaug žmonių supranta donorystės idėjas ir pasiryžta paaukoti mirusių artimųjų organus”, – sakė prof. V.Jašinskas.

Pernai iš viso Lietuvoje buvo 82 potencialūs donorai. Maždaug trečdaliu atvejų donorystei paprieštaravo donoro artimieji.
Violeta Gustaitytė