Ji troško tokių laidotuvių, kaip Salomėjos Nėries – daugybės žmonių, gėlių, vainikų… Poetę Valeriją Valsiūnienę į paskutinę kelionę išties lydėjo nemaži būriai – suvaryti darbininkai ir moksleiviai. Ji troško tokio eilių lengvumo, kaip Salomėjos Nėries, o kritikai prikišdavo „stilistinius karakulius”. Ji norėjo būti žinoma, mėgstama, deklamuojama – apie tai svajojo, dėl to kovojo, ėjo į negailestingus kompromisus. Ir buvo dar negailestingiau sumalta istorijos girnų.
Už kelių eilučių „Lietuvių literatūros enciklopedijoje”, pristatančių Valsiūnienę (1907-1955) kaip atvirų socialistinio realizmo schemų rašytoją, slypi palaužto žmogaus drama. Jos visas gyvenimas – kaip slogus siužetas knygai apie didelę nedalią. Panarsčiusios ją moterų kūrybos ir likimų tyrinėtojos surastų simptomiškų faktų apie tai, kaip masoniškas rašančių vyrų pasaulėlis susidorojo su silpnesne už juos. Mums jau vis sunkiau įsivaizduoti pirmo pokario dešimtmečio baisumą – neregėto nykumo atmosferą, prievartos triumfą, skundimų ir žudymų mastą. Tuo baisiu laiku ne vienas neišlaikė žmogiškumo egzamino ir veikė pagal nepaprastai greitai įsisamonintą principą: kad nebūtum mušamas, turi mušti kitą, privalai rasti atpirkimo ožį, į kurį atėjus valandai x būtų galima besti pirštu. Pokarį likimo pirštas lemtingai parodė ir į Valsiūnienę.
Audrius Musteikis