Biblioteka ir leidykla tapo partnerėmis, palydėdamos naujus leidinius pas skaitytojus
Nacionalinė bibliotekų savaitė Klaipėdoje nesiveržė į netradicines erdves ir neieškojo neįprastų būdų, kaip pritraukti lankytojus. Bibliotekininkų nuostata skaitytojus sukviesti arčiau knygų pasitvirtino – visą savaitę uostamiesčio bibliotekose vykę renginiai vos sutalpino publiką. Jai Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka pirmąsyk atvėrė ką tik restauruoto senojo pastato duris – naujose renginių ir konferencijų salėse kartu su uostamiesčio leidykla „Druka” surengė trijų naujų knygų sutiktuves. „Skaityk – laisvėk – tobulėk” – tokia buvo aštuntosios Nacionalinės bibliotekų savaitės tema, Klaipėdoje nutiesusi tiltą tarp rašytojų, leidėjų, bibliotekininkų ir skaitytojų.
Kutūros istorijos pėdomis
Anot I.Simonaitytės bibliotekos atstovės ryšiams su visuomene Laimos Pačebutienės, ši biblioteka nėra skurdo zona, bet su daugumai šalies bibliotekų būdingais skurdo požymiais – maži bibliotekininkų atlyginimai, trūksta lėšų naujų knygų įsigijimui, renginių organizavimui. „Todėl džiaugiamės suradę bendraminčių, kuriems rūpi knyga ir skaitytojas, – sakė ji. – Bendromis I.Simonaitytės bibliotekos ir leidyklos „Druka” pastangomis 8-osios Nacionalinės bibliotekų savaitės metu galėjome dovanoti klaipėdiečiams ir uostamiesčio svečiams puikius renginius, pažintį su naujomis knygomis, įdomius susitikimus su talentingais ir įdomiais menininkais.”
Nacionalinė bibliotekų savaitė I.Simonaitytės bibliotekoje buvo atidaryta skaitymais „Spaustuvės, knygos, bibliotekos”, surengtais taip vadinamoje Gerlacho palėpėje. I.Simonaitytės biblioteka ir leidykla „Druka”, palaikydamos 2008-ųjų – Skaitymo metų iniciatyvas, besiruošdamos paminėti Spaudos atgavimo ir knygos dieną, atsigręžė į kultūrines tradicijas ir pakvietė klaipėdiečius pasiklausyti pranešimų apie tai, kur buvo įsikūrę senosios spaustuvės, kokios yra senosios knygos, leistos Klaipėdoje, kaip laikėsi bibliotekos tarpukaryje.
Nuo seno spaustuvės buvo kultūros židiniai, kurstantys meilę knygai, gimtajam žodžiui ir kraštui. Mažosios Lietuvos spaustuvininkai daug prisidėjo prie lietuviškos kultūros puoselėjimo.
Skaitymuose iškilo klausimas, kokia leidėjo ir knygos misija. Visuomet ji buvo tokia pat svarbi kaip mokytojo, dvasininko ir gydytojo, – atsakė skaitymų dalyviai. Leidyklos „Druka” vadovė Renata Būdvytienė teigė, kad jų leidybos grupė dar tik startuoja, bet siekia dirbti taip, kaip dirbo senosios leidyklos, – „ne tik leisti knygas, bet būti ir kultūros židiniu, kurti ir dovanoti dvasinius lobius žmonėms”. Biblioteka ir leidykla tikisi, kad šie skaitymai virs tradiciniais skaitymais Klaipėdos kultūros istorijos tema.
Žodžiai irgi gydo
Nacionalinės bibliotekų savaitės metu – balandžio 22 ir 23 dienomis leidykla „Druka” pristatė tris naujausias klaipėdiečių knygas.
Jūratės Sučylaitės eilėraščių knyga „Atsilaikymas” – jau dešimtoji autorės kūrybinėje biografijoje. Ji yra išleidusi ir romaną, apysaką, eseistikos, apsakymų, eilėraščių knygų.
Poetė – gydytoja. „Todėl ji ne tik diagnozuoja. Jos terapija – šviesos, žvilgsnio kalbos, gerumo, brolystės ir seserystės terapija. Tokios atviros, rūpesčiu persisėmusios poezijos dabar ypač trūksta, jos pasigenda skaitytojas”, – mano Justinas Marcinkevičius, parašęs įžanginį žodį „Atsilaikymui”.
Paklausta, kodėl būtent taip pavadino savo knygą, autorė tvirtino, kad šiuolaikiniam žmogui atsilaikyti reikia prieš jo paties nerimą, suvokti, kad niekas kitas jam laimės nesukurs, tik pats, ir būti įkvėptam gyventi. „Man atsilaikyti – reiškia teigti gyvenimą”, – sakė poetė, anot Just. Marcinkevičiaus, savo eilėraščiais paliečianti skaudžias gyvenimo vietas, siekianti aktyvaus santykio su dabartimi. „Autorė prisiima atsakomybę už žmones – bando paguosti juos ir prikelti”, – skaitydama J.Sučylaitės eiles, pastebėjo knygos leidėja R.Būdvytienė. „Neabejoju, kad žodžiai gydo, – tvirtino poetė. – Gydo tiesa, jos sakymas, sielos balsas, atvirumas. Be to, žodžiai mus sujungia su gamta.”
Paieškos – didžiausias nuotykis
„Vasarnamis saulės zuikučiams” – taip Nijolė Kepenienė, rašanti mažiems ir dideliems, pavadino savo naująją apysaką vaikams. Pačios autorės iliustruotoje knygelėje smagiai pasakojama apie vienuolikmetės Aliodijos ir jos draugų, taip pat jų tėvų patirtus nuotykius, ieškant tėčio ir vieniems kitų.
„Gražiausia, kas yra gyvenime, pavadinčiau vienu žodžiu – ieškojimas. Ne lobio atradimas, o jo paieškos yra didžiausias gyvenimo nuotykis, – taip savo knygą pristatė N.Kepenienė. – Šio pasakojimo dalyviai ieško įvairių dalykų. Kas randa, kas ne. Kartais randa ne tai, ko ieškoję. Padėkite jiems ieškoti. O gal rasite ką nors ir sau.”
Į knygelės pristatymą susirinko pilna salė vaikų. Jie susidomėję klausėsi leidyklos atstovės Indrės Globienės ir knygos redaktorės Jovitos Saulėnienės pasakojimo, kaip į pasaulį ateina knyga. Rašytoja prisipažino, kad rašyti pradėjusi gana vėlai, nes dukrytė labai prašė sekti pasakas: „Apie tą stalą, aną pianiną… Taip tie daiktai mūsų namuose tarsi atgijo. Dabar man visąlaik norisi rašyti. Būti su savo mintimis, su jomis keliauti. Rašau visur, net sėdėdama automobilyje prie parduotuvės. O skaityti knygas patarčiau lėtai, labai po mažai – po lapą ar du, neryti jų, kaip aš vaikystėje.”
Jos „Vasarnamis saulės zuikučiams”, pasak J.Saulėnienės, – „saulėta, sklidina tikrų vertybių knyga. Jos veikėjų kalba – gyva, individualizuota. Skaitydamas jauti, kad autorė – nepaprastai šiltas žmogus, kupinas meilės gyvenimui, žmogui, savo skaitytojui”.
Literatūrologas Romualdas Skunčikas prisipažino esąs iš tų, kurie vaikų knygose ieško, ką jos pasako ir suaugusiems. „N.Kepenienės knyga – ne tik vaikams, bet ir tėvams. Joje pasakojama ne tik apie šviesius dalykus, yra ir ilgesio, ir liūdesio, ir nerimo. Tokios knygos – problemų knygos, – sakė jis. – Šioji prisodrinta labai gražios paaugliškos pasaulėjautos. Autorė sugebėjo pabėgti nuo pasakos ir prisiliesti prie klausimų, kurie kankina. Tas ieškojimų kelias – pats gražiausias šioje knygoje. Nors jis nelengvas, pilnas tragiškų situacijų, nerimastingo ilgesio. Knygelė verta dėmesio. Ji turi ką pasakyti kiekvienam – ir paaugliams, ir jų tėveliams.”
Berlynas repo stiliumi
O besidominčius šiuolaikinių menų sinteze subūrė intriguojanti eseisto Rolando Rastausko ir fotomenininko Remigijaus Treigio knyga „Berlynalijos”, kurią vėlgi su pasididžiavimu pristatė „Druka”.
Dviejų menininkų projektas, įamžintas fotoeseistinės knygos puslapiuose, renginyje buvo prikeltas dar sykį – videoprojekcijoje keičiantis Berlyno vaizdams (filmavo pats R.Rastauskas), eseistas žaviai „repuodamas” skaitė tekstus iš knygos, o perkusininkas Arkadijus Gotesmanas jam pritarė pačiais įvairiausiais mušamaisiais muzikos instrumentais, taip pat ir tais, kurie jais virto pakliuvę meistrui po ranka.
Abu menininkai prisiminė, kaip pamečiui po tris savaites praleido Berlyne. R.Treigys iš ten atsivežė prifotografavęs keletą fotojuostų ir čia, Baroti galerijoje, surengė fotografijų parodą „21 diena Berlyne”, kuri pabuvojo ir jame. R.Rastauskas parašė esė ciklą ir su videomenininke Aurelija Maknyte, perkusininku A.Gotesmanu bei šokėja Goda Laurinavičiūte sukūrė menų sintezės projektą „Berlynalijos”, kurį matėme 2006-aisiais „Plartformos” festivalyje Klaipėdos piliavietėje. „Taip abu įžengę į savąjį Berlyną likome jame, ieškodami išėjimo. Jį pagaliau rado knyga”, – šypsojosi R.Rastauskas. Ir jiedu pagaliau susitiko šiame albume, Berlyne realiai jie nebuvo susitikę.
Kiekvienam – vis kitoks
Kultūrologas Jurijus Dobriakovas per knygos „Berlynalijos” pristatymą tvirtino neatpažinęs Berlyno nei R.Treigio fotografijose, nei R.Rastausko tekstuose. „Kiekvienam tas miestas – vis kitoks, – sakė jis. – Galbūt matė jie kur kas daugiau nei bet kas kitas, ten gyvenantis. Tas miestas atsiveria ne pastatų fasadais, o savo istorija ir galbūt likimu. Albumas – ne dienoraštis apie kelionę į mažai žinomą miestą. Jame nėra egzotikos, o kažkas daug įdomesnio. Galbūt tai yra pasakojimas apie kone kiekvieną daugiasluoksnį pasaulio didmiestį. Berlynas – puikus objektas tokiems tyrinėjimams. Ši knyga – kaip instrukcija, kaip galima atvažiuoti į miestą ir vaikščiojant po jį pačiam pasiruošti to miesto istorijos ekstraktą. Be laiko ir tikslios topografijos žymių. Skaitydami, vartydami bandykime kiekvienas atrasti savo Berlyną.”
Dizaineriui ir fotomenininkui Gyčiui Skudžinskui knygoje teko sujungti į viena dviejų skirtingų pajūrio menininkų kūrinius. „Berlynas – daugelio kultūrų ir įvairių farmacijų katilas. Su Rytų ir Vakarų susijungimo riba – plyšiu, per kurį į miestą įkrenta daugybė atradimų. Ir du mūsų pajūrio menininkai, – kalbėjo G.Skudžinskas. – Vienu takeliu per visą albumą bėga neužgoždami vienas kito jie abu. Vienas kitam neprieštaraudami, bet palikdami galimybę, kad iš to plyšio gali išvirsti naujos kultūros.”
Europos plaučiai
„Berlyne nuvažiavęs į kitą miesto rajoną, pakliūni tarsi į kitą jo būseną, – pasakojo R.Treigys. – Tai padiktuoja vis kitą nuotaiką. Nefotografuoju žmonių, todėl tekdavo sulaukti to momento, kai miestas ištuštėja. Tas miestas, jo erdvė ilgainiui įsileido, vienas kitą pamažu prisijaukinome.”
„Mūsų abiejų Berlynas – ne oficiozinis, – tvirtino R.Rastauskas. – Nuotraukos – keista uždanga į angą. R.Treigio fotografijos pasižymi tuo „angiškumu”. Aš bandžiau naudotis tomis landomis – įlįsti į vidų. Mano bandymai eiti draugo pėdomis suteikė labai daug galimybių – matyti ir kontempliuoti. Myliu Berlyną. Mes ateiname ten iš iš Rytų ir turime galimybę būti tarp Rytų ir Vakarų zonų – to paties Berlyno. Mes galime atlikti labai įdomų mediumo vaidmenį tarp tų dviejų zonų, tame plyšyje. Gal knyga taps atramos tašku tiems, kurie pradės keliauti. Be galo impresionistiškas miestas, momentinės budistinės nuotaikos užplūsta Berlyne. To neįmanoma užrašyti jokiame kelionių vadove.”
Paprašyti palyginti Berlyną su Venecija, kurioje abu menininkai irgi yra buvę, jie sakė, kad Venecija tarsi sustojo belaikėje muziejinėje erdvėje – sustingęs inkliuzas. O Berlyno žmonės nepavertė muziejumi. Jis tapo gyvu, stipriu miestu, Europos plaučiais. Jų knyga – apie tokį Berlyną.