VIP turizmo misija Azijos ir Okeanijos valstybėse, lydima paties Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus, tik įpusėjo. Kol Lietuvoje, grasindamos net išsprogdinti valdančiąją koaliciją, kaista aistros dėl ES pinigų skirstymo, Prezidentas pusantros savaitės skraidys egzotiškais maršrutais iš Singapūro į Australiją, iš ten – į Naująją Zelandiją, o kelionę baigs turizmo rojuje – Tailande. Žinoma, politinės aistros Lietuvoje verda praktiškai be pauzių, ir tai nėra priežastis valstybės vadovui atsisakyti vizitų. Tačiau oficialiai priskirtas aukščiausiojo lygio vizitų kategorijai vojažas vis dėlto neturėtų konkuruoti su kelionių agentūrų siūlomomis išvykomis lydint kokiam įžymiam asmeniui.
Galima sutikti, kad mūsų šalies vadovai jau yra aplankę prioritetines valstybes, tad jau gali imtis ir tokių protokolinių mandagumo vizitų. Jų darbotvarkėje – ne tik pokalbiai su pirmaisiais asmenimis, verslininkais ir svetur gyvenančiais tautiečiais, bet ir begalė pramogų – orchidėjų parkas, kur Valdo Adamkaus vardu pavadinta viena gėlė, opera, nacionalinis parkas, observatorija, šventykla ir t.t., ir pan. Per tokį programos margumyną nenuostabu, kad Prezidentas susipainiojo ir, jo spaudos tarnybos tikinimu, antrą kartą pasveikino Ukrainos prezidentą Viktorą Juščenką gimtadienio proga: ketvirtadienį V.Adamkus telefonu iš Singapūro pasveikino kolegą, nors iš vakaro jau buvo jam prilinkėjęs gražiausių dalykų.
Svariai skamba motyvai vykti už jūrų marių megzti glaudesnių ryšių su Azijos tigru – Singapūru. Žinoma, gal tokia misija labiau pritiktų premjerui, o jei jau jos imasi Prezidentas, gal bent jau į oficialią delegaciją buvo galima įtraukti Ūkio, Susisiekimo ar Žemės ūkio ministerijų atstovų. O kas susitikimuose su Azijos tigru atstovavo, anot Prezidento, Baltijos tigrui? Oficialiame sąraše – penkiolika pavardžių. Štai valstybei priklausanti bendrovė „Lietuvos geležinkeliai” išsiuntė (atostogų ar į komandiruotę?) net du asmenis – generalinį direktorių Joną Biržiškį ir Vidaus administravimo tarnybos viršininkę Liudmilą Kirkilienę. Klausimas, ar pats direktorius nepakankamai kompetentingas diskutuoti su potencialiais partneriais, o, jei jam tikrai reikia dar ir konsultanto, ar tam tinkamiausia – administracijos padalinio atstovė, kiltų, jei tai būtų kokia mažiau žinoma pavardė. Beje, verslo misijos sąraše – ir direktorienė Jevgenija Biržiškienė. Delegacijoje – dar dvi ponios, kurių indėlis į Lietuvos verslą nurodytas kaip buvimas įmonių vadovų antrosiomis pusėmis.
Bendradarbiavimas pervežimų srityje gal tikrai domina geležinkelininkus. Tačiau smalsu, kurioje srityje santykiaus Kraujo donorystės centras, kurio vadovas taip pat keliauja su valstybės pirmuoju asmeniu, kažin kaip pavyks su tolimais partneriais užmegzti glaudžius bendradarbiavimo ryšius hipodromo ir vieno autoserviso atstovams. Lietuvos tarptautinių prekybos rūmų generalinis direktorius Algimantas Akstinas nė neslepia, kad į delegaciją įtraukti visi norėjusieji ir galėjusieji sau leisti sumokėti apie 20 tūkstančių litų už egzotišką kelionę. Kažin ar ne atvirkštinį akstiną ekonominių santykių plėtrai gali turėti tokia keista verslo delegacija, kurioje valstybei atstovauja žmonos, jokių interesų šiame pasaulio krašte neturintys verslininkai, čion atsibeldę paturistauti? Beje, savo konkrečių tikslų nemaža dalis verslininkų delegacijos neslėpė nė prieš išvykstant. O Australijoje dalis valstybės reprezentantų atsiskyrė nuo oficialios delegacijos, kad galėtų pasimėgauti nardymu koralų rife.
Būtų skandalas, jei tai būtų naujiena. Bet juk ir anksčiau valstybės pirmųjų asmenų vizituose prie oficialiosios delegacijos prisijungdavo ir grupė verslininkų, kurie, vieša paslaptis, iš dalies palengvina ir oficialiųjų asmenų bei juos lydinčiųjų kelionės išlaidų naštą. Tad keista ir juokinga, kai Seimo komisijos apsimeta vykdančios ypatingus tyrimus, kaip į prezidentinę vizito komandą pas Popiežių galėjo patekti nūnai už grotų atsidūręs tuometinis EBSW strategas Gintaras Petrikas. Ogi lygiai taip pat, kaip ir dabar su Valdu Adamkumi keliaujanti kompanija.
Aukščiausiojo lygio vizitas net į tokias egzotiškas šalis neturėtų duoti pagrindo valstybės piliečiams abejoti, ar už jų, mokesčių mokėtojų, pinigus oficialūs asmenys neturistauja. Juo labiau kiekvienas piniguotis neturėtų turėti galimybės mūsų valstybės vadovą pasisamdyti savo turistinės kelionės palydovu.