Manoma, kad tik bevaikės šeimos įvaikina vaikus. Žinoma, maždaug 40 proc. įvaikintojų neturi savų vaikų. Dar 35-40 proc. įvaikintojų prisiima svetimas dukras ar sūnus, nes apskritai myli vaikus, linkę nesavanaudiškai pasiaukoti dėl kito gerovės arba iš didelio sielvarto. 10-20 proc. žmonių įvaikiai tarsi užpildo tą tuštumą, kuri atsiranda saviems vaikams užaugus ir palikus gimtus namus. Daugumai įvaikiai yra aprūpintos senatvės garantas.
Bet įvaikio atsiradimas namuose – visada stresas šeimai ir kartu naujo gyvenimo etapas. Todėl prieš priimdami į šeimą svetimą vaiką (jei dar ir savų vaikų turite), paklauskite savęs: ar sugebėsite prireikus nubausti įvaikį kaip savą vaiką, be jokios savigraužos…
Bevaikiams įtėviams paprasčiau, bet kartu ir sudėtingiau, juk jie neturi nei neigiamos, nei teigiamos vaikų auklėjimo patirties. Jiems įvaikis – pirmas vaikas. Šiuo atveju, kuo vaikas mažesnis, tuo geriau.
Jei įvaikis vyresnio amžiaus, įtėviai dažnai nežino, kaip reikėtų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Kaip su juo bendrauti? Ką pasakyti? Ar galima apkabinti ir priglausti arba nubausti?
Iškilusias problemas būtina apsvarstyti su kitais šeimos nariais, galbūt reikėtų pasikalbėti ir su pačiu vaiku. Sąžiningai prisipažinkite jam: „Mes nežinome, ar galime tave apkabinti, paglostyti, pabučiuoti?” Toks nuoširdumas išsklaido visas abejones. Jei vaikas atsakys „taip”, vadinasi, ir bausmė leistina. Bet šią „indulgenciją” už bausmes patartina gauti dar prieš konfliktinę situaciją.
Įtėviai turėtų išsiaiškinti, kas vaikui šeimoje tinka, kas ne, ir kartu ieškoti kompromisų. Jei savi vaikai – jau praeitas etapas, su įvaikiais vis tiek dar teks „padirbėti”…
Dažnai susidūrę su pirmomis problemomis įtėviai pradeda abejoti, ar teisingai pasielgė pasiimdami svetimą vaiką. Bet tą akimirką svarbu suvokti, kad vaiką pasiėmėte visam laikui, tarsi jūs jį pagimdėte! Net ir pačios kritiškiausios situacijos užkluptiems nereikėtų nusiminti. Specialistai visada padės išspręsti sudėtingas problemas.
Irena Gudaitytė