Įvairios fobijos gali apkartinti gyvenimą arba suteikti nereikalingų nepatogumų. Kita vertus, jų (ne)turėjimas – kiekvieno mūsų asmenybės dalis. Na, pramogų verslo atstovai tikrai nėra kamuojami bent vienos iš daugelio žmogiškų silpnybių – viešumos baimės. Tad kelis jų pakamantinėjome: o ko bijote ir kaip su baimėmis kovojate?
Ko labiausiai bijote, ko niekad nedrįstumėte padaryti?
ARTAS, dainininkas: Nėra tokio žmogaus, kuris nieko nebijotų, tiesiog reikia mažiau apie tas baimes galvoti, ir tiek. Aš, pavyzdžiui, vaikystėje svajojau būti kareiviu, šokinėti iš lėktuvo su parašiutu. Dabar to daryti negalėčiau – bijau, kad parašiutas neišsiskleis ir išsitiesiu ant žemės. Sakyčiau, tai yra natūrali baimė mirti.
JOGAILA MORKŪNAS, šoumenas: Baimių turiu, kaip ir kiekvienas žmogus. Didžiausia iš jų – likti vienam it Robinzonui saloje, būti izoliuotam, su niekuo nebendrauti. Dar bijau išgėręs vairuoti. Atrodo, kad kažką negero padarysiu. Teko tokiam važiuoti, paskui labai save smerkiau. Dabar renkuosi arba vairavimą, arba svaigalus.
TAJA, dainininkė: Kadaise jaučiau didžiulę gydytojų baimę. Mane jau nuo darželio laikų gąsdino kraujas, švirkštai. Stengiausi atsekti, iš kur atsirado ši fobija. Prisiminiau, kad darželio auklėtojos už blogą elgesį grasino nuvesti pas seselę – neva imti kraujo iš piršto. Tačiau teko šią baimę išgyventi ir nugalėti. Dar turiu tokią keistą baimę – nors vandens nebijau, plaukdama su čiužiniu ar valtele bijau žiūrėti į dugną, į gylį.
DEIVIS, dainininkas: Negaliu pakęsti šliužų – driežų, gyvačių. Negalėčiau jų nei laikyti, nei glostyti. Visai netraukia galimybė su jais susidurti.
BEATA JUDICKIENĖ, grupės „Funky” dainininkė: Nieko nebijau. Esu toks žmogus, kuris viskuo labai pasitiki, daug kur važiavau, daug ką išbandžiau, ne kartą rizikavau, todėl dabar neturiu jokių fobijų. Visur einu atvira širdimi.
Ko labiausiai bijodavote vaikystėje?
ARTAS: Labai bijojau tamsoje pasislėpusių baubų. Tikriausiai to nebūtų buvę, jei ne sesuo ir brolis, kurie nuolat gąsdindavo, kad mane baubas pagriebs.
JOGAILA: Tikriausiai kaip ir visi vaikai, bijojau skausmo. Nebijojau jokių pasakų personažų, nes jais netikėjau. Tačiau kartą pamatęs filmą apie dinozaurus, bijojau, kad jie gali pabusti. Dar labai bijojau karo.
TAJA: Vaikystėje buvau labai drąsi. Nieko nebijojau, išskyrus skiepus. Nepritariu įvairiems gąsdinimams, nes žinau, ką tai reiškia. Savo vaiko tikrai nebauginu kažkokiais baubais, gydytojais ar vilkais. Net savo draugėms patariu to nedaryti.
DEIVIS: Vaikystėje nebijojau nieko, išskyrus atsimerkti po vandeniu. Plaukti mane mokė tėtis. Atsimerkti po vandeniu man atrodė neįveikiama užduotis. Tačiau aš sugebėjau įveikti baimę, dabar be vargo galiu taip plaukioti.
BEATA: Net ir vaikystėje nieko nebijojau. Buvau mylimas vaikas, kuriam viskas buvo leidžiama. Tėvai visada mokė ne bijoti, o mylėti, sakė, kad vabaliukus, paukščiukus reikia globoti. O nevykę auklėjimo metodai gali įskiepyti baimes bei kompleksus.
Kaip atsikratyti fobijų?
ARTAS: Tai priklauso nuo to, kokia ta fobija yra. Man tikriausiai reikėtų prisiversti bent kartą su draugais iššokti iš lėktuvo su parašiutu ir garantuoju, kad po pirmo karto norėtųsi dar!
JOGAILA: O kam jų atsikratinėti? Mano fobijos yra teigiamos. Žinoma, galima tas baimes užblokuoti – tam turėtų padėti psichologai ar kiti specialistai. Bet, kita vertus, fobija ne visada trukdo gyventi.
TAJA: Net neįsivaizduoju. Turbūt reikia su ja susidurti ir nugalėti. Geriausia, kai nėra kitos išeities – tada susitaikai ir fobija dingsta. Savo baimę turi pamiršti.
DEIVIS: Žmogus per prievartą turi išgyventi tai, ko bijo. Neseniai žiūrėjau laidą apie tai, kaip žmonės stengėsi atsikratyti baimės gyvatėms. Tie, kuriems buvo įgelta, gydytojų padedami turėjo prieiti prie šių padarų, juos paliesti.
BEATA: Jei žmogus bijo šokti parašiutu ar skristi lėktuvu, būtent tai, ko bijai, ir reikia daryti.
Ar laikotės prietarų?
ARTAS: Beveik ne. Nemanau, kad reikėtų tikėti tuo, ką žmonės patys išsigalvojo. Abejoju, ar pulčiau apvažiuoti juodą katę, spjaudyčiausi per petį ar keliskart belsčiau į medį. Tai kvaila.
JOGAILA: Laikausi kai kurių liaudies išgalvotų smagumėlių – išgirdus gegutę kukuojant, norisi turėti pinigėlių kišenėj, juodam katinui perbėgus kelią, nusispjaunu per petį, susidaužiant šampano taurėmis, žiūriu į akis.
TAJA: Ne. Netikiu nei horoskopais, nei visokiais prietarais. Yra tokių žmonių, kurie siaubingai prietaringi, nesmerkiu, neįrodinėju ir neatkalbinėju, tai toks jų požiūris į gyvenimą. Bet aš nemanau, kad prietarų laikymasis gerina gyvenimo kokybę.
DEIVIS: Žinoma, nusispjaunu per petį ir visa kita, tačiau vargu ar tai gali padėti. Štai netrukus skrisiu lėktuvu. Mintys sukasi apie skrydį, dažnai žiūriu į juos. Nesmagu pasidarė, netyčia į rankas pakliuvus straipsniui apie aviakatastrofas. Nesu prietaringas, tačiau abejoju, kad tai atsitiko be reikalo. Po tokių dalykų atsiranda abejonių, ar dar noriu skristi.
BEATA: Mąstau pozityviai. Matau kiekvieno įvykio gerą baigtį. Reikia viską formuoti savo mintimis. Žmonės, kurie laikosi prietarų, tikriausiai nelabai turi ką veikti, jie patys suprogramuoja save nelaimei. Verčiau paskaitytų kokią gerą knygą ar pasakytų gražių žodžių savo artimiesiems, nei kliedėtų nesąmones!
Eglė Maslauskaitė
„Vakarų ekspresas”
😀