Visi į rinkimus

To norėtų daugelis partijų, išskyrus gal konservatorius, kuriems naudingas mažesnis rinkėjų aktyvumas. Kodėl? Ogi todėl, kad konservatorių elektoratas stabilus. Ir visi konservatorių gerbėjai net ir sirgdami ateis balsuoti. Todėl kuo daugiau rinkėjų ateis prie balsadėžių, tuo mažiau konservatorių bus naujajame Seime, nes tas papildomas rinkėjų kontingentas balsuos už ką tik nori, bet tik ne už konservatorius. Kitų partijų elektoratas nepasižymi tokia konservatoriška drausme, todėl joms reikia kuo daugiau rinkėjų prie balsadėžių.

Bet štai, sakykime, rinkimai jau įvyko, o kas toliau? Kokios permainos bus naujajame Seime, kas formuos Vyriausybę, kas bus jos premjeras. Tai klausimai, kurie turėtų dominti daugelį piliečių, nes nuo Seimo ir Vyriausybės veiksmų priklauso kiekvieno mūsų gyvenimas. Apie tai ir norėčiau pateikti keletą samprotavimų.

Jei pasikliausime sociologinėmis apklausomis, o ne savo norais, tai nė viena partija neturės daugumos Seime. Taigi negalės pati viena sudaryti Vyriausybės. Neišvengiami koaliciniai susitarimai. Ir čia galimi du tokių susitarimų tipai.

Vienas iš jų, ir pats lengviausias, kada koalicijos partneriai derasi ir susidera tik dėl postų Seime ir Vyriausybėje. Apie bendrą veiksmų programą kalbama mažai, o ir pateikta naujos Vyriausybės programa labiau panaši į lozungų rinkinį (kelsime, plėtosime, kovosime ir stiprinsime), bet ne į konkrečią veiksmų programą su konkrečiais įsipareigojimais ir jų įvykdymo datomis. Tokias koalicijas ir tokias jų programas matome jau nuo pat 2000 metų pradžios.

Kitą koalicijos formavimo tipą matysime, jei koalicijos partneriai susitars dėl bendrų programinių nuostatų, kurios atspindės kiekvieno iš partnerių pagrindinius principus, ir tik tada derėsis dėl postų Seime ir Vyriausybėje. Taip daroma senos demokratijos šalyse. Bet ar taip bus daroma Lietuvoje po naujų rinkimų – atsakyti gana keblu. Ar tikėtina, kad konservatoriai eis į koaliciją su „Tvarkos ir teisingumo” ar Darbo partija, netgi su LSDP ar socialliberalais, kai jie jau dabar negaili nemalonių epitetų šioms partijoms. Jei konservatoriai ir toliau liks ištikimi savo principinei taktikai, jų vieta ir kitą dešimtmetį bus opozicijos suoluose. O tai gresia partijos elektorato maištu, nes kam reikalinga partija, kuri dešimtmečiais negauna valdžios?

Tačiau partijos vadovo naujoje kalboje yra ir šis tas iš tiesų naujo. Jis pareiškė, kad konservatoriai gali imtis Vyriausybės formavimo. Bet su kuo? Ar jie tikisi gauti bent 71 vietą Seime įskaitant ir potencialius partnerius liberalus. Apklausos rodo, kad tai nerealu. Tada konservatoriams teks rinktis vieną ar dvi nekenčiamas partijas ir dar kartą prarasti ideologinę nekaltybę. O tai taip pat gresia revoliucija pačioje partijoje.

Socialdemokratai tokių problemų neturi ir pasiryžę eiti į koaliciją su bet kuria iš partijų su sąlyga, kad jiems atiteks ir Vyriausybės premjero postas. Bet ar gali socdemai susitarti su koalicijos partneriais, kad koalicijos bendras tikslas yra vykdyti socialdemokratinę programą – mažinti socialinę atskirtį, jei vieno iš galimų partnerių tikslas – atplauti savo vado mundurą pataisant Konstituciją, o kito partnerio ausyse tebeskamba „atkato” ritmai? Labai abejotinas ir šis variantas. Todėl tikėtis, kad bus sudaryta koalicija programiniu pagrindu, dar ankstoka.

Labiausiai tikėtina, kad koalicija bus sudaroma postų prie valdžios lovio pasidalijimo būdu. Kiekviena save gerbianti partija turėtų nedaryti tokios klaidos, jei nori būti rimta žmonių gerbiama partija, o ne klanu. LSDP jau dukart suklydo, sudarydama tokias koalicijas. Rezultatas: Vyriausybės politika su socialdemokratija mažai turi bendro, o visa atsakomybė krinta ant premjero, taigi ir ant LSDP, ir ant jos visų narių galvų. Nenuostabu, kad dalis LSDP elektorato nusekė paskui mesijus.