Baidarių flotilę išretino kainos

Kylančios kainos išbaidė dalį vandens turistų – ir ne tik lietuvių, bet ir lenkų, pageidaujančių baidarėmis įveikti Dzūkijos gražuolę – Ūlos upę.

Daugelis tautiečių, mėgstančių aktyvų poilsį, jau nebegali įsivaizduoti vasaros sezono be plaukimo baidarėmis Ūla ar Merkiu. Didžiausiems vandens turizmo entuziastams tokia pramoga jau senokai yra tapusi gyvenimo norma. Tačiau būna laikų, kai netgi senų ir gerų įpročių tenka atsisakyti.

Mados reikalas.
Anot Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojų, prieš keliolika metų keliones upėmis beveik išimtinai rinkdavosi pažintinio turizmo mėgėjai – tikrieji turistai. Ilgainiui plaukimas baidarėmis labai išpopuliarėjo ir tapo netgi savotišku prestižo ženklu.

„Dabar tai virto mada. Plaukia kas tik gali – ir tie, kuriems tokios kelionės yra būdas praplėsti akiratį, ir tie, kurie ryžtasi iškylai tik dėl to, kad nori palaikyti draugiją kaimynui ar bendradarbiui”, – sakė Marcinkonių lankytojų centro vedėja Lina Černiauskienė. Siekiant išsaugoti unikalų kraštovaizdžio draustinio grožį,jau prieš kelerius metus teko pradėti riboti smarkiai suintensyvėjusį plaukiančių turistų srautą ir įvesti leidimų sistemą.

Dabar Ūla, vingiuojančia nacionalinio parko teritorija, per dieną leidžiama praplaukti šimtui dviviečių baidarių. Beje, Ūla – vienintelė upė Lietuvoje, kuria plaukiantiesiems reikia mokėti pinigus. „Iš vienos pusės, tai gal nėra labai gerai, nes tokia pramoga tampa neprieinama mažesnes pajamas gaunantiems poilsiautojams, iš kitos – tai sustiprina troškimą savo akimis išvysti, koks gamtos grožis taip uoliai saugomas ir puoselėjamas”, – samprotavo Dzūkijos nacionalinio parko Kraštotyros skyriaus vedėjas Giedrius Valentukevičius.

Nelieka nuskriausti ir neišgalintys ar nenorintys mokėti už leidimą plaukti įspūdingąja Ūla poilsiautojai. Jie gali rinktis maršrutą ta Ūlos atkarpa, kuri neteka per parko teritoriją arba plaukti kitomis upėmis ir patirti ne mažiau gražių įspūdžių.

Vilioja gamtos grožis

Anot Baidarių nuomotojų asociacijos prezidento Arūno Svernelio, Dzūkijos gamtos grožis nuo seno žavi ne tik vietinius dzūkus, bet ir Aukštaitijos, Žemaitijos bei Suvalkijos gyventojus. Todėl baidarininkai, nepaisydami atstumo, iš tolimiausių šalies kampelių važiuoja šimtus kilometrų, kad galėtų praplaukti srauniomis Dzūkijos upėmis. Turistų amžius – nuo mažamečių vaikų iki vyresnio amžiaus senjorų.

Vandens turizmo aistruoliai labiausiai yra pamėgę dvi upes: vingiuotąją Ūlą ir ramesnį, tačiau didingesnį Merkį.

Ūla – dzūkų pasididžiavimas, viena vaizdingiausių Lietuvos upių, bene labiausiai tinkanti vandens turizmui. Aukštupyje ji vingiuoja plačiomis salpinėmis pievomis, vidurupyje tėkmė pereina į kanjonišką slėnį ir toliau skuba pro Gudų girioje pasislėpusius senuosius dzūkų kaimus – Zervynas, Puvočius, Mančiagirę, Pausuopę ir kitus. Pro plaukiančiųjų akis praslenka aukšti smėlėti skardžiai, nepaliekantys abejingo nė vieno vertinančio gamtos grožį turisto.

Plaukimas Ūla gana sudėtingas: veržli tėkmė, posūkiai, daugybė išvirtusių medžių, todėl ne kiekvienas turistas, pirmą kartą įsėdęs į baidarę, sėkmingai įveikia visas kliūtis. Pasitaiko, kad nesuvaldžiusiajam baidarės tenka pūkštelėti į vėsų vandens glėbį. Iš Baltarusijos Palesos apylinkių ištekančios upės ilgis – 84 kilometrai.

Merkys – viena didžiausių šalies upių – taip pat yra baidarininkų be galo pamėgta vandens trasa. Nuo vidurupio ja plaukti nesudėtinga: tėkmė negreita, kliūčių beveik nėra, todėl Merkys puikiai tinka pirmą kartą plaukiantiems žmonėms bei tiems, kurių nevilioja ekstremalūs pojūčiai vandenyje.

Koreguoja kainos

Nederlingų Varėnos rajono žemių gyventojams baidarių, kanojų ir plaustų nuoma vandens turistams – vienas pelningiausių verslų. Kelios dešimtys nuomotojų siūlo savo inventorių. Deja, reikalai eina prastyn. „Šį sezoną aiškiai pajutome, kad šiokiadieniais labai sumažėjo baidarininkų, norinčių plaukti Ūla”, – teigė Baidarių, kanojų ir plaustų nuomotojų asociacijos prezidentas Arūnas Svernelis.

Anot jo, vandens turistų srauto sumažėjimui didžiausios įtakos turėjo išaugusios leidimų ir degalų kainos. Praėjusią vasarą leidimas vienam žmogui vienai dienai kainavo šešis litus, o šiemet už jį tenka sumokėti jau dvidešimt. „Dėl išaugusių kainų bene labiausiai nukentėjo studentai”, – apgailestavo ir G.Valentukevičius.

Baidarių nuomotojas iš Krokšlio kaimo Stasys Sereičikas tvirtina, kad pakilus leidimų kainoms ypač sumažėjo turistų iš kaimyninės Lenkijos. „Jie atsisako plaukti Ūla, nes naujos kainos per sunkiai prislegia jų biudžetą”, – turistų atsiliepimus perpasakojo S.Sereičikas.

Padidėjo ne tik leidimų kainos, ir už baidarių nuomą reikia daugiau mokėti. Jei prieš metus asociacijos nariai savaitgaliais baidares nuomodavo už šešiasdešimt litų, tai dabar prašo mokėti dešimt arba dvidešimt litų brangiau. Šiokiadieniais plaukimo priemonių kaina irgi išaugo apie dešimt litų.

„Šiokiadieniais be išankstinės registracijos gali plaukti visi norintieji, leidimų pakanka. Savaitgaliais būtina registruotis iš anksto, nes tik atsitiktinai gali būti laisvų vietų. Paprastai žmonės, numatę atostogas, užsisako kelionę Ūla”, – sakė A.Svernelis.

Ne asociacijos nariai, darbo dienomis nuomojantys baidares pigiau – po 30 litų, turistų trūkumu nesiskundžia. „Mes jaučiame pagausėjimą, žmonės noriai renkasi pigesnį, bet ne prastesnį variantą „, – džiaugiasi S.Sereičikas.

Kai kurių poilsiautojų priekaištus, kad baidarių nuomos punktų stinga, todėl ne visi norintieji gali savaitgalį perplaukti Ūlą, Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai vadina nepagrįstais. „Čia kalta lietuviška logika: žmonės nori iškylauti savaitgaliais, bet kad šalia nebūtų kitų vandens turistų. Tai nesuderinami dalykai. Nori ramybės – rinkis šiokiadienį”, – sakė L.Černiauskienė.

Turistai keičiasi

Padidėjus kainoms, spartėjant gyvenimo tempui, kinta ir maršrutų trukmė. Dabar patys populiariausi vienos dviejų dienų maršrutai (trijų dienų plaukimas retai pasitaiko), kai per dieną plaukiama po kelias valandas. Prieš dvejus ar trejus metus žmonės kelionėms upėmis skirdavo dvigubai daugiau laiko.

Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje yra įrengtos penkios stovyklavietės Ūlos ir viena Merkio pakrantėse. Čia turistai gali pernakvoti, pailsėti ir rasti viską, ko reikia įsirengti saugiai ir patogiai stovyklavietei.

Tačiau kai kurie baidarininkai, norėdami ramybės, ignoruoja įrengtas stovyklavietes ir įsikuria jiems patikusioje vietoje, neretai po savęs palikdami ir laužavietes, ir krūvas šiukšlių.

Vis dėlto bendroji daugumos vandens turistų kultūra kinta į gerąją pusę. Dabar stovyklavietėje žmonės šiukšles paprastai sudeda į ten esančius konteinerius ir po savęs kitiems keliautojams palieka tvarkingą aplinką.

Parko darbuotojus džiugina ir sumažėjęs vandens turistų svaigalų vartojimas. „Anksčiau būta nemažai tokių „poilsiautojų”, kurie tik to ir atvažiuodavo. O paskui girdavosi, kad nieko, išskyrus puotos pradžią ant upės kranto, nebeprisimena. Dabar žmonės jei ir pasivaišina, tai žymiai saikingiau”, – savo pastebėjimais dalijosi L.Černiauskienė.

Bene didžiausiu trūkumu keliaujant upėmis baidarininkai laiko informacijos stygių. „Įlipi į baidarę, plauki, grožiesi gamta, bet dažnai net nežinai, pro kokį kaimą plauki, kurioje vietoje esi”, – pasakojo sutuoktinių Glušokų šeima iš Alytaus, sugrįžusi iš plaukiojimo Merkiu.

Nors nuomotojai be baidarių siūlo keliauti taip pat kanojomis ir plaustais, šios plaukimo priemonės lietuvių dar nėra pamėgtos. „Kanojas turistams sunkiau suvaldyti, gal todėl jos ir nėra populiarios, o plaustų remontas ir išlaikymas neatsiperka, nes nėra tiek norinčiųjų jais plaukti”, – aiškino A.Svernelis.