Šešiskart Lietuvos čempionas, keturiskart šalies taurės laimėtojas, Lietuvos bei tuometinės Sovietų sąjungos krepšinio rinktinių, ilgametis Vilniaus „Statybos” žaidėjas, treneris.
Tai tik maža dalis faktų iš Klaipėdoje krepšininko karjerą pradėjusio, o šiuo metu Ukrainos miesto Mariupolio krepšinio klubo „Azovmaš” vyriausiojo trenerio, Rimanto Girskio biografijos. Su komanda naujajam sezonui Klaipėdoje intensyviai besiruošiantis treneris nepagailėjo laiko interviu „Vakarų ekspresui”.
Įdomu sužinoti, kada didžiąją dalį gyvenimo krepšiniui paskyręs žmogus pirmąkart paėmė kamuolį į rankas?
Klaipėdoje krepšiniu susidomėjau, aš čia augau, mokiausi. Mokyklos pirmenybėse pradėjau žaisti. Aš anksčiau futbolą žaidžiau, bet treneris Mindaugas Kriščiūnas mane jau nuo 11-os metų kalbindavo, sakydavo: „Einam krepšinį žaisti”. Taip nuo 1962-ųjų ir pradėjau žaisti.
Esate retas svečias Lietuvoje.
text>Aš jau antrus metus dirbu Ukrainoje, treniruoju Mariupolio „Azovmaš” krepšinio komandą. Mes dabar ruošiamės naujam sezonui, tiek šalies čempionatui, tiek FIBA turnyrams. Ukrainoje pradėjome pasiruošimą, o nuo rugpjūčio vidurio treniruojamės čia, Klaipėdoje. Čia labai geros sąlygos, nėra taip karšta kaip Italijoje, Ispanijoje ar net pačioj Ukrainoje. Mes čia ir miške pabėgiojame, ir į salę nueiname.
Kiek per savo trenerio karjerą treniravote komandų?
Teko dirbti ir Sirijoje, Kinijoje, Rusijoje, Ukrainoje. Ir su Klaipėdos „Neptūno” komanda tris metus dirbau.
Paskutiniaisiais metais dirbate ne Lietuvoje, treniruojate užsienio šalių komandas, tačiau į jas nuolat viliojate lietuvius. Kodėl?
Lietuvių krepšinio mokykla visuomet buvo viena geriausių pasaulyje. Tai įrodo patys žaidėjai – ir jaunių, ir vyrų ir moterų komandos. Daug mūsų krepšininkų žaidžia užsienyje, vis daugiau jų kviečiasi ir stipriausios pasaulio lygos NBA klubai. Be to, lietuvio treniruojamoje komandoje žaidžiantis tautietis visada geriau supranta ko tu iš jo reikalauji. Ir pabendrauji gimtąją kalba, naujienomis pasidalini, ilgose kelionėse laikas neprailgsta.
Pats esate žaidęs šalies rinktinėje, vėliau jau kaip treneris Lietuvos komandai padėjote ruoštis įvairiems turnyrams. Kaip nuo to laiko pasikeitė krepšinis?
Šiuolaikinis krepšinis yra kitoks – anais laikais žaidimas būdavo kur kas paprastesnis, nors dirbdavome taip pat sunkiai. O nuo Lietuvos nepriklausomybės laikų krepšinis, kaip ir fizika ar matematika, tapo daug sudėtingesnis. Atsirado daugiau puolimo ir gynybos būdų, kuriuos privalo išmokti visa komanda. Bet šis žaidimas visada buvo įdomus, jau nuo tų laikų kai Naismitas jį sugalvojo. Dėl to jis taip ir išpopuliarėjo pasaulyje.
Ar šiais metais padedate Lietuvos rinktinei ruoštis artėjančiam Europos krepšinio čempionatui?
Šiemet nepadėsiu. Aš nuo 1997-ųjų iki 2003-ųjų su rinktinės vyrais dirbau ruošiantis Europos čempionatams ir olimpinėms žaidynėms, kitiems turnyrams. Jeigu ir nebūdavau įtrauktas į komandos sudėtį, tai visur važiuodavau paskui juos, tik kaip sirgalius. Šiais metais labai daug dirbu su savo auklėtiniais – „Azovmaš” komanda.
Po 2001-ųjų Europos pirmenybių, kuomet latviai nustebinę visą pasaulį, anksti eliminavo iš turnyro Lietuvos rinktinę, šalyje buvo populiaru dėl to kaltinti trenerius. Kiek tiesos yra posakyje „Laimi žaidėjai, pralaimi treneris”?
Pasaulį visų pirma nustebino ne latviai, o lietuviai. O kalbant apie posakį, tai su tuo susiduria ne tik krepšinio, o kiekvienos sporto šakos treneriai. Manau, kad dalis tiesos tame yra. Prieš 2001-ųjų pirmenybes mes labai daug treniravomės, gal net per daug. Galbūt žaidėjai pervargo dar iki čempionato. Galbūt dar kažką ne taip padarėme, juk žaidėjai vykdo mūsų nurodymus. Aišku, yra pavyzdžių, kuomet pralaimi ir žaidėjai.
Kiek turėtų trukti pasiruošimas tokio lygio turnyrui kaip Europos pirmenybės?
Optimalus variantas – 7-8 savaitės. Anksčiau Sovietų Sąjungos rinktinės žaidėjai ruošdavosi netgi pusę metų. Tai jau nėra gerai, tai – krepšininkų alinimas.
Kaip vertinate faktą, kad šį rudenį vyksiančiame Europos čempionate Lietuvos rinktinėje nežais net keturi čempionai – Šarūnas Jasikevičius, Darius Songaila, Saulius Štombergas bei Eurelijus Žukauskas.
Šiek tiek neramina, kad visi jie nutarė trauktis vienu metu. Štombergui ir Žukauskui gal jau ir laikas, bet Jasikevičius Lietuvos rinktinei reikalingas ir kaip talentas, ir kaip įžaidėjas. Tačiau reikia ir juos suprasti: krepšininkai juk ne robotai, sunkus sezonas buvo, dar sunkesnis laukia. Be to, rinktinėje turės progą pasireikšti naujieji Lietuvos krepšinio talentai.
Laisvalaikio turite išties nedaug. kaip stengiatės jį praleisti?
Lietuvoje per metus praleidžiu vos mėnesį ar du. Tai priklauso nuo sezono, todėl visų pirma po ilgo laiko grįžęs į Lietuvą kelias dienas stengiuosi nepasiklysti. Čia ir naujų pastatų, net gatvių randu kur kas daugiau nei prieš išvykdamas. Bet labiausiai noriu kuo daugiau laiko praleisti su šeima, artimaisiais. Labai mėgstu grybauti, būti gamtoj, patinka rusiška pirtis. Kaišiadorių rajone turiu sodybą netoli upės, ten bene geriausiai pailsiu. Gamta ten graži, ir grybų yra tokių, kuriuos aš mėgstu.
Valdas Pryšmantas
„Vakarų ekspresas”