Klaipėdoje kaip ir kasmet tuo pačiu metu ant Jono kalnelio degė laužai. Šiais metais bandyta išguiti nuomonę, kad Joninės – tik alaus gėrimo šventė.
Kad šventė netaptų vien alaus pagėrimu, organizatoriai ant Jono kalno neleido prekiauti alumi. Jo įsigyti buvo galima tik prieigose.
Liaudiškos muzikos ansambliams nereikėjo ilgai raginti miestiečių įsijungti į smagų šokėjų būrį. Prie Joninių laužo polką trypė ir jauni, ir seni.
Ant Jono kalnelio susirinkusius klaipėdiečius linksmino šeši folkloro ansambliai. Šventę vedė žinoma etnologė Gražina Kadžytė.
Janinas žolynų vainikais varduvių proga puošė tikros pynėjos.Jonams įteikti ąžuolo lapų vainikai. Buvo renkamas Jonų Jonas ir mažiausias Jonukas.
Iš surinktų žolių kupolės būrėjos kiekvienam norinčiam spėjo metų ateitį.
Kai saulė jau artėjo prie laidos, į vandenį buvo paleisti Joninių vainikai.
Daugelis klaipėdiečių švęsti Joninių vyko į Juodkrantę ir Nidą.
Į Juodkrantę žmonės traukė ne tik pasiklausyti folkloro ansamblių.
Čia Rasų šventė neapseina be tradicinių ritualų ir apeigų.
Trumpiausią metų naktį Juodkrantėje skamba senosios giesmės, atgimsta burtai. Kiekvienais metais Gintaro įlankoje deginamos nendrių skulptūros. Taip palydima saulė.
Į Nidą daugelį traukė dešimtojo folkloro festivalio „Tek saulužė ant maračių” renginiai bei „Gero ūpo” koncertas. Joninių naktį atvykusius svečius linksmino 16 folkloro ansamblių iš Lietuvos, Kipro, Madeiros, Bulgarijos, Rusijos, Tenerifės.
Tradicinėje mugėje savo dirbinius siūlė apie 60 amatininkų.
Tradicinės Joninės Neringoje sulaukia vis daugiau žmonių. Kurorte savaitgalį nebeliko laisvų vietų viešbučiuose.