Šie metai paskelbti Sąjūdžio metais. Bus dar ne vienas renginys. Tačiau Iniciatyvinės grupės įkūrimo 20-mečiui pagerbti surengtos iškilmės jau baigėsi, ir viešai nepadėkoti visiems, kurie ir materialiai, ir moraliai prisidėjo prie jų surengimo bei patys aktyviai dalyvavo – reikštų išduoti tą solidarumo dvasią, dėl kurios visų pirma ir buvo galimi fenomenalūs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laimėjimai, tarptautinėje konferencijoje „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus” pavadinti pasaulinio masto įvykiais. Lietuvos prezidentas, po susitikimo įteikdamas atminimo medalius, Iniciatyvinės grupės sukūrimą 1988 metais prilygino Lietuvos Tarybos išrinkimui 1917 metais, tiksliai nusakydamas abiejų institucijų istorinę vietą.
Jubiliejai padeda nustatyti reiškinių mastą. Tačiau jie linkę nutolinti, net pakeisti jų dvasią. Kadangi dauguma Sąjūdžio pirmeivių dar gyvi, jų dabartiniuose susibūrimuose birželio 2 dieną Verkių rūmuose, kur buvo susitarta dėl Iniciatyvinės grupės, ir birželio 3 dieną Mokslų akademijos Didžiojoje salėje, kur ši grupė buvo įsteigta, ano meto dvasia, nors ir prislopinta su laiku ateinančio liūdesio, buvo gyva.
Stebėtinai gyva, jeigu atsiminsime tą aplinkybę, kad, kaip sako Angonita Rupšytė, „Sąjūdžio juodadarbiai” liko atstumti ir užmiršti. Kas ir kada jiems atseikės deramą padėką už meilę tiesai ir teisingumui, už drąsą totalitarizmo tyloje, už ištikimybę Lietuvai, matuojamą ne atskirais veiksmais, o visais gyvenimais? Kas, pardavinėdamas visus ir visa, Lietuvai vietoj žadėtų gėrybių po pamatais kišo socialinę atskirtį ir susvetimėjimą? – tiktai ne jie! Ir vis dėlto jie sugebėjo išlaikyti dvasios giedrą, tegul ir piktą! Taip, revoliucijas pradeda tik idealistai.
Dvi dienas trukusioje tarptautinėje konferencijoje buvo labai reprezentatyviai apžvelgtas Rusijos inicijuotos komunistine tvarka paremtos pasaulinės sistemos kūrimo ir griuvimo kelias, dar kartą apmąstant, kokias patirtis į globalizuojamą pasaulį atsinešė „soclagerio” tautos. Kad ir kokie skirtingi buvo jų išgyvenimai, esmė – ta pati: laisvė alternatyvų neturi. Reikia tikėtis, konferencijos medžiaga suguls į atmintį ne tik savo verbaline, elektronine, bet ir poligrafine versijomis, ir pasitarnaus ne tik mums, šių istorinių įvykių dalyviams.
Kuluaruose ne kartą girdėta mintis, kad šį pokalbį apie pasaulio istorines geopolitines tėkmes reikėtų sukonkretinti šių dienų tendencijų analize, ypač – susitelkiant ties Baltijos jūros šalių problemomis. Tai tuo labiau neatmestina, kad lietuvių protai – ypač per baigiamąjį apskritojo stalo pokalbį – pasirodė su tokio lygio politologinėmis refleksijomis ir su tokiu patyrimo turiniu, kad garbieji vakariečiai su savo gėrio ir blogio kovos imperatyvais tarpais atrodė tarsi lengvasparniai drugeliai. Filosofinė mintis gali būti atsakinga tik Absoliutui. Politologinė – ir pasauliui. Lietuvių politologai, siūlydami į visus be išimties pasaulio kismus žvelgti atidžiai ir atsargiai, mąstant ne tik apie jų ideologinius vardus, bet ir apie būtines prasmes, atrodė tikrai pasimokę iš to, ką jie kitados įveikė.
Ne mažesnį pasigėrėjimą ir pasididžiavimą kėlė ir po konferencijos surengtas didžiulis trijų dalių koncertas Gedimino aikštėje. Taip, žinoma, šiandien visai kiti nei prieš 20 metų tautinių ir populiariųjų estrados dainų poreikio mastai: ir šiame koncerte – iš pradžių vos pusė aikštės, bet pabaigoje, scenoje siautėjant šiuolaikinėms žvaigždėms, jaunimas nebetilpo aikštėje. Netgi ne tai svarbiausia. Svarbiausia – visos dainos lietuviškos, visos dainos pakilios, su tekstais be jokių poteksčių: Lietuva – tu man viena! Būta ir anksčiau užuominų į tokio stiliaus koncertus, bet šis – pirmas po dainuojančios revoliucijos toks vientisas savo idėja, nepaisant visos muzikinės įvairovės. Rengėjų, techninio „užnugario”, atlikėjų bendradarbiavimas šįsyk – jautėsi – buvo ne pinigams uždirbti, nors koncertas atsiėjo nepigiai. Tik šįkart ir valstybė, manau, gali drąsiai sakyti žinanti, už ką mokėjo, dėl ko išlaidavo.
Būta aštrumo konferencijose. Būta tradicinio lietuviško nepasitenkinimo tai tuo, tai anuo. Tačiau visa tai nusėdo kaip kelio dulkės, pravažiavus kledaruojančiam žiguliui.
O būtojo bendrumo jausmo prisiminimas lieka ir liks kaip nepraeinantis jubiliejaus išgyvenimas.
Ačiū visiems, tą jausmą atgaivinusiems!