Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinio direktoriaus pavaduotojas Darius Jurgelevičius, mėginęs per teismą užčiaupti žurnalistus, pats valstybei turės sumokėti 67 litus teismo išlaidų.
Vakar Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas atmetė VSD generalinio direktoriaus pavaduotojo D.Jurgelevičiaus skundą dėl garbės ir orumo. Aukštas valstybės pareigūnas beveik metus bylinėjosi su žurnalistais Valdu Vasiliausku ir Rimantu Varnausku dėl straipsnių ir komentarų, publikuotų savaitiniame žurnale „Ekstra” po tragiškos VSD karininko Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje 2006-ųjų rugpjūtį. Be to, D.Jurgelevičius privalės valstybei sumokėti 67 litus teismo išlaidų.
„Paskelbti teiginiai nepažeidė D.Jurgelevičiaus kaip viešo asmens teisių. Dauguma teiginių yra nuomonės, o nuomonei netaikytinas tiesos kriterijus”, – pareiškė bylą nagrinėjusi teisėja.
Blogas precedentas.
„Esama aplinkybių, kai pareigūnas gali kreiptis į teismą, jei yra be reikalo šmeižiamas. Tačiau šiuo atveju nebuvo šmeižto ir melo. Mūsų valstybė nėra atvira, labai daug dalykų, kurie turėtų būti vieši, laikoma paslaptyje, todėl natūralu, kad žmonėms kyla įtarimų. Būtent spaudos pareiga yra gilintis, o tada neišvengi prielaidų. Manau, šie žurnalistai padarė paslaugą valstybei”, – LŽ sakė vienas Piliečių santalkos kūrėjų generolas majoras Jonas Kronkaitis. Jis, kaip ir dar apie trisdešimt visuomenei žinomų asmenų – kunigas Robertas Grigas, buvęs „Amerikos balso” žurnalistas Romas Sakadolskis, Pilietinės visuomenės instituto vadovas Darius Kuolys, disidentė Nijolė Sadūnaitė, žuvusiojo V.Pociūno našlė Liudvika Pociūnienė, Lietuvių fronto bičiulių sąjūdžio pirmininkas Kęstutis Milkeraitis, Asmenų, nukentėjusių nuo teisėsaugos, grupės prie Lietuvos sąjūdžio vadovė Stefanija Vieversevičienė – klausėsi, kokį sprendimą žurnalistų byloje priims teismas.
„Jei teismas priimtų kitokį sprendimą, būtų sensacija. Tačiau vien tai, kad toks teismas įvyko, yra blogai. Šis žmogus (D.Jurgelevičius – red.) priklauso valdžios struktūroms, yra antrasis numeris VSD. Jis nepaprastai galingas asmuo. Todėl to, kas vyko šiame teisme, niekada neturėjo įvykti, toks ieškinys niekada neturėjo pasiekti teismo. Tai, deja, silpnoji mūsų demokratijos vieta”, – LŽ tvirtino žurnalistas R.Sakadolskis.
Jo teigimu, toks precedentas jau keli dešimtmečiai neįsivaizduojamas Vakarų šalyse. „Kiekvieną kartą, kai jėgos struktūros atstovas, už kurio stovi valstybė, kad ir privačia tvarka kelia bylą žurnalistui, jis sukuria vadinamąjį šaldytuvo efektą. Taip perduodama žinia visai žurnalistų bendruomenei: jei nenorite pakliūti į panašią padėtį, venkite mūsų. Tai yra savicenzūros pasiūlymas. JAV dabar taip niekada nedaroma. Jei pareigūnas nori teistis, jei pažeista jo garbė ir orumas, jis pasitraukia iš valstybės tarnybos ir tik tada gali elgtis kaip nori”, – akcentavo R.Sakadolskis.
Tai, kad D.Jurgelevičiaus sprendimas kreiptis į teismą buvo šokiruojantis, pabrėžė ir L.Pociūnienė. „Nomenklatūros vaikaičių įžūlumas neprilygstamas. Todėl teismo sprendimas nudžiugino, parodė, kad į tuos dalykus žiūrima rimtai. Tai teikia vilties”, – kalbėjo žuvusiojo Lietuvos karininko našlė.
Reikalavo 100 tūkstančių
D.Jurgelevičius, vienas iš dažniausiai minėtų asmenų vadinamajame VSD skandale, žurnalistus kaltino paskelbus neva klaidingą informaciją, o teismui pateikė ir V.Vasiliausko rašytų nuomonių skilčių citatas. Pareigūnas reikalavo ne tik paneigti esą teisybės neatitinkančią informaciją, bet ir norėjo iš žurnalistų prisiteisti 100 tūkst. litų už patirtą moralinę žalą.
V.Vasiliausko komentaruose D. Jurgelevičių įžeidė tokie sakiniai: „Nesvarbu, kad Arvydas Pocius (buvęs VSD generalinis direktorius – red.) atsisako pateikti pažymas, kuriose minimi jo paties, D.Jurgelevičiaus ir Albino Januškos ryšiai su „Dujotekanos” savininku Rimandu Stoniu” ir „Tik dabar savo buvusį draugą „išrengė” A.Pocius, Dainius Dabašinskas, D.Jurgelevičius. Ar ne tokie ir įsirašydavo į stribus? Tiesa, atsiprašau, nūnai jie vadinasi ne stribais, o KGB rezervistais”.
Patvirtinimai – tyrime
Rašiniai, kuriuose minėtas D.Jurgelevičius, publikuoti po VSD karininko V.Pociūno žūties – jos aplinkybes tyrimą atnaujinusi Lietuvos generalinė prokuratūra vis dar nagrinėja. Pareigūną įžeidusios aplinkybės iš dalies buvo patvirtintos ir aprašytos jau po publikacijų įvykusio parlamentinio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vykdyto VSD veiklos tyrimo išvadose. Ten kalbama ir apie D.Jurgelevičiaus įtaką V.Pociūno išsiuntimui į Baltarusiją, kuris dažnai vadinamas neįtikusio pareigūno nušalinimu ir ištrėmimu, taip pat apie D.Jurgelevičiaus galimus ryšius su dujų tiekimo tarpininkės bendrovės „Dujotekama” – antrinės su Kremliumi siejamo dujų milžino „Gazprom” įmonės – vadovu R.Stoniu, santykis su projektu 2K, atidžiai stebėtu V.Pociūno, kuris, kaip pripažįstama, buvo naudingas Rusijai, bet ne Lietuvai, bei kitos aplinkybės.
2006-ųjų pabaigoje NSGK parengtose tyrimo išvadose, kurioms pritarė Seimas, ir jose nurodoma, kad už VSD veiklos trūkumus yra atsakinga VSD vadovybė, atkreipiamas dėmesys ir į D.Jurgelevičiaus veiklą. Šio pareigūno, per teismus ieškojusio savo garbės ir orumo, veiksmai tyrėjų buvo pavadinti neetiškais.
NSGK konstatavo, kad neigiamą įtaką VSD moraliniam klimatui, be kitų su VSD vadovais susijusių aplinkybių, darė ir tai, kad „VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas D.Jurgelevičius viešai neetiškai kalbėjo apie žuvusį Departamento pareigūną (V.Pociūną – red.)”. Tai, beje, garsioji D.Jurgelevičiaus frazė, kurios jis net nemėgino neigti: „Ir jei toliau vyks šitas knaisiojimasis po tuos kaulus, tai ten išlįs tokių dalykų, kurie garbės visam šitam reikalui tikrai nepridės.”
Aktyvus komjaunuolis
D.Jurgelevičius skundėsi ir dėl to, kad viename žurnalisto R.Varnausko tekste buvo pavadintas „ne sąjūdininku”. Kitaip vadinti šį pareigūną, pagal NSGK išvadas, galėjusį mėginti daryti įtaką valstybės gyvenimui, sunku, prisimenant jo paties ne taip seniai – 1987 metais viešai žiniasklaidoje išsakytą paramą sovietinei sistemai.
Tuometis Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentas D.Jurgelevičius 1987 metų „Komjaunimo tiesos” laikraščio (1987.09.02) rubrikoje „Laikas ir tavo pozicija”, kur tuo metu kone kasdien buvo smerkiami pirmojo antisovietinio mitingo, vykusio prie A.Mickevičiaus paminklo, dalyviai, išspausdino savo nuomonę. „Demonstracija – tai pati didžiausia veidmainystė. Tai Vakarų masinės informacijos priemonių darbas. Tačiau pagrindinis šios akcijos tikslas – apjuodinti mūsų persitvarkymo politiką ir vieną jos pusių – viešumą. Vakaruose tikėjosi, kad vadinamieji kovotojai už Lietuvos laisvę susidurs su milicijos kordonais, juos areštuos, gal nuteis. Šito nebuvo! Niekas nelaikė už rankų žmonių, jų nevaikė, nekišo į milicijos mašinas. To tikrai nesitikėjo Vakarų masinės informacijos reporteriai. Kur tai matyta, kad Tarybų Sąjungoje vyktų antitarybinė akcija? Manom, tokios mintys užplūdo juos, kai jie pamatė visa tai. Bet dar labiau jie nuliūdo, kai paaiškėjo, – liaudis nepritaria Vakarų pakalikų kalboms. Tai liudijo ir negausus susirinkusiųjų skaičius”, – rašė dabar ypač aukštas pareigas VSD einantis D.Jurgelevičius.