Velykų rytą Panevėžio rajono Vadoklių bažnytkaimio ir jo apylinkių žmones žadinantys vyrai įsitikino, kad tam reikalui labiausiai tinka ožio oda aptrauktas būgnas.
Ryt rytą, dar nepatekėjus saulei, Albertas Kisielius ir Sigitas Liobikas į Vadoklių bažnyčios šventorių atsitemps kone trisdešimt kilogramų sveriantį, ožio oda aptrauktą varinį būgną ir sutartinai būgnydami ims žadinti parapijiečius. Jau ketvirtį amžiaus Velykų rytais būgnijantys vyrai sako ištemptą ožio odą talžantys tol, kol bažnyčios varpai paskelbia Išganytojo gimimą.
Būgnija nuo seniausių laikų
Vadokliečiai teigia, kad būgno garsai iš Vadoklių bažnyčios šventoriaus sklinda nuo seniausių laikų. Tarpukariu būgnydavo dabar jau miręs entuziastas Petras Jarmulka, vėliau jį pakeitė Antanas Ylekis su sūnumi Algiu. Paskui šio įdomaus užsiėmimo ėmėsi juodu – Albertas ir Sigitas. Vyrai džiaugėsi neseniai restauravę varinį katilą primenantį būgną, pertempę jo odą.
Taisant instrumentą buvo bandyta tempti išdžiovintą šuns odą, tačiau pasirodė, kad gyvulio būta per mažo. Ieškota veršio, tačiau galop viena vadoklietė padovanojo ožio odą. Toji buvo kaip tik – ir stipri, ir skambi.
Duoda iš visos sveikatos
Klausiu vyrų, gal kokių neįprastų emocijų sukelia būgnavimas. „Mušdamas būgną įsivaizduoju, kad mūsų seimūnus tvatinu. Duodu iš visos sveikatos už jų nuolat daromas nuodėmes. O kai pasijuntu seimūnus pritalžęs iki soties, tada ateina mintis, kad visus bolševikus keliu Velykų švęsti”, – sakė S.Liobikas. A.Kisielius tvirtino, kad jį, mušantį būgną, aplanko kiek šventesnės mintys. Jis mąsto apie tai, kad savo kaimynams padeda pajusti šventę. Kad šventė būtų gražesnė ir spalvingesnė, A.Kisielius po būgnu kaskart patiesia itin spalvingą pledą, o patį būgną išdabina blizgučiais.
Domiuosi, ar būgnų mušėjams nesisiūlo į talką kiti parapijos gyventojai. Nors ir keista, išgirstu atsakymą, kad ne. Patys vyrai sako siūlantys būgną pamušti vaikams, jaunuoliams, bet šie kažkodėl nenori. Gal gėdijasi? O būgną mušantys vyrai teigia, jog jiems miela tai daryti, nes matyti, kad ir besirenkantiesiems į bažnyčią malonus šis paprotys. Dauguma sveikinasi, moterėlės vieną kitą saldainį ar šiaip kokį skanumyną įbruka.
Eina užmarštin
Būgno mušimas Velykų rytą, anksčiau buvęs dažnas reiškinys daugelyje bažnyčių, pasak etnografės Vitalijos Vasiliauskaitės, eina užmarštin. Būgno garsai siejami su žmonių žadinimu, sukvietimu į šv.Mišias, podraug tai yra savotiškas ženklo davimas, kad štai tuoj gims Išganytojas.
Etnografė sako aptikusi duomenų, kad kitados būgnas buvo mušamas net visą Velyknaktį. Galbūt taip gintasi nuo baimės, nerimauta, kad Kristui mirus ima šėlti ir savo galias rodyti įvairios blogosios jėgos? Tikėta, kad triukšmo kėlimas atbaidys piktąsias dvasias ir nugins bet kokį blogį.