Kalbininkai (o gal ir ne tik jie) žino, kad pagrindinė žmonių bendravimo priemonė yra kalba. Kalbos, žodžių paprastai griebiamės tada, kai norime išreikšti savo mintis, ir kad mūsų mintis suprastų kiti. Bet ar visuomet tai pavyksta? Anaiptol.
Nepavyksta tada, kai kalbantysis ir klausantysis šneka skirtingomis kalbomis. Pavyzdžiui, lietuvis neturėdamas specialių žinių su airiu, vokiečiu ar čiukčiu nesusikalbės. Tai visi supranta, niekas dėl to plaukų nuo galvos nesirauna, o apsikrauna žodynais, gramatikomis ir kimba į mokslus.
Kebliau, kai nebesusišneka vienos tautos, vienos motinos-kalbos žmonės. Ar daug lietuvių supras, ko nori žemaitis sakydamas: „Gruobs gruoba ryn”? Net jei sulietuvinsime fonetiką („Grobas grobą ryja”), lietuviai tik galvas kraipys, o aukštaičiai „iš pa Utenas” griebs sau ar žemaičiui už šonų ir ims skaičiuoti šonkaulius, mat jų tarmėj žodis „grobas” reiškia „šonkaulį”. Tuo metu žemaitis, kol nenuovokūs lietuviai šonkaulius graibysis, numirs iš bado, nes žemaičių „grobas” reiškia „žarną”, tad įsivaizduokit, kaip žmogus išalko, jei jo žarnos viena kitą ryja!
Tačiau ir tokio pobūdžio nesusikalbėjimas – ne tragedija. Mat čia nėra kalbančiojo piktos valios apkvailinti klausytoją, o tik istorijos suformuotas ir kalboje atsispindintis objektyvios realybės faktas – tarmių fonetinės ir leksinės skirtybės.
Blogiausia, kai visiems suprantama valstybine kalba pradedama naudotis ne bendravimo ir supratimo siekiant, o priešingai, norint paslėpti tikrąsias mintis ar tiesiog „išdurti” klausytojus. Tam tikslui kalbėtojas naudojasi visiems suprantamais žodžiais, tačiau suteikia jiems kitokią, tik jam vienam suprantamą reikšmę. Pavyzdžiui, taip atsitiko su veiksmažodžiu „dulkinti”, kuris dar neseniai buvo vartojamas vien dulkių išpurtymo veiksmui nusakyti. Vargu ar jau surasim, kas pirmas tokiam padoriam veiksmažodžiui suteikė dabartinę pikantišką reikšmę, bet šiandien reta mama siųs vaiką ar vyrą į kiemą kilimų išdulkinti…
Atrodo, panašus likimas – perėjimas iš „padorios”, neutralios leksikos į nevartotiną ar vartotiną tik neviešoje kalboje – gali ištikti ar jau ištiko žodžių junginį „mąstyti dešiniuoju pusrutuliu”. Iki šiol šiais žodžiais buvo nusakoma individo mąstymo specifika, kai aktyviau veikia būtent dešinysis, o ne kairysis smegenų pusrutulis. Politizuotoje visuomenėje tokiu pasakymu dar siekiama pabrėžti ir žmogaus politinę orientaciją. Bet kai save kaip mąstantįjį dešiniuoju pusrutuliu Seimui ir visuomenei pristatė dabartinis Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Povilas Malakauskas, šio žodžių junginio reikšmė perkopė tradicinius rėmus. Dėl to šokas ištiko net pačius dešiniuosius, jų aiškiai nepradžiugino toks gretų „papildas”. Kiek vėliau, kai P.Malakauskas ėmė aiškinti, kaip jis supranta VSD ir savo, kaip departamento vadovo, veiklos tikslus bei priemones, nekaip pasijuto ir platesnė visuomenė. O kai jau ėmė rodytis pirmieji VSD vadovo darbo rezultatai, tapo aišku: žodžių junginys „mąstyti dešiniuoju pusrutuliu” įgavo dar vieną reikšmę, būtent – „mąstyti nesavarankiškai, kartoti svetimas – paprastai viršininko – mintis ar nurodymus”.
Netikite? Spręskite patys.
Pirma. Kas, jei ne dešinieji aktyviausiai reikalavo VSD veiklos tyrimo, aiškiausiai formulavo priekaištus tuometiniam VSD vadovui Arvydui Pociui ir pagaliau pasiekė jo atstatydinimo? Ar ne logiška buvo tikėtis, kad naujasis vadovas atsižvelgs į Seimo komisijos kritiką, išvadas ir skubiai ims taisyti padėtį? O ko sulaukėme? Praktiškai – nieko. Ką rado, tą ir paliko. Tie saugumo darbuotojai, kurie dirbo valstybei, atsidūrė gatvėje ar prie taksi vairo, o tie, kurie tarnavo „valstybininkams” (viršininkams, kaip pareiškė kitas buvęs saugumo šefas Mečys Laurinkus), išsaugojo kėdes ir/ar privilegijas. Vadinasi, mąstyti dešiniuoju pusrutuliu pagal P.Malakauską nebereiškia mąstyti „kaip dešinysis”.
Antra. Kaip KGB rezervininkas A.Pocius, taip ir „dešiniuoju pusrutuliu mąstantis” P.Malakauskas raitosi lyg ungurys, mėgindamas išsukti VSD nuo kontroliuojančios Seimo akies ir rankos. Kai buvo STT vadovas, jis dėl savo neveiklumo kaltino Seimą, kuris esą delsia priimti kovą su korupcija ir korumpuotais veikėjais skatinančius įstatymus. Žinant, kad Seimas išties neretai vilkina patvirtinti visuomenei naudingus, tačiau parlamentarams ar jiems vietas Seime nupirkusių grupuočių interesams nenaudingus įstatymus, buvo pagunda patikėti STT vadovo žodžiais. Bet dabar tokie aiškinimai „neveža”, nes kiekvienas raštingas žmogus gali perskaityti tuos Konstitucijos ir Seimo statuto punktus, kurie leidžia ir net įpareigoja Seimą kontroliuoti visas Vyriausybės institucijas (taigi ir VSD). Bent jau taip yra tikrai demokratinėje valstybėje, ir savarankiškai mąstantis žmogus šito negali nesuvokti…
Tačiau P.Malakauskas to, atrodo, nė nenutuokia. Gal jis į dabartinį postą nutūpė kažkur iš dausų? Gal nėra nieko girdėjęs apie tai, jog vienintelė priemonė, norint sulaikyti jėgos ir saugumo struktūras nuo išsigimimo, kad jos, užuot dirbusios valstybei, netaptų tam tikrų visuomeniniam interesui priešiškų politinių ir ekonominių grupuočių įrankiu, yra maksimalus jų veiklos tikslų ir rezultatų (prašyčiau atkreipti dėmesį: nerašau „veiklos priemonių”!) skaidrumas bei atskaitomybė visuomenei, kurios akys, ausys ir rankos – Seimas? Bet tai jau liudytų visišką aukšto pareigūno bukumą. O kadangi taip nėra, tenka ieškoti kito aiškinimo. Ir pirmiausia, kas ateina į galvą – tai, jog egzistuoja visuomenei neviešinami susitarimai su tam tikra grupuote (tie, kurie stebi VSD „bylą”, tikriausiai žino, su kokia…) dėl to, ką gali ir ko negali daryti ar sakyti VSD vadovas, jei nori ramiai sėdėti savo poste ir nebijoti, kad kas nors iš kur nors ištrauks jį patį kompromituojančių „faktų”.
Žodžiu, gali būti veikiama pagal tą patį modelį, kuris net šalies prezidentą privertė kompromituotis ir ginti susikompromitavusius pareigūnus. Todėl nėra prasmės raginti kurti dar kokią nors komisiją ir aiškintis, kam šiandien dirba VSD ar kieno interesams atstovauja dabartinis jo direktorius: kol yra dabartinis prezidentas, vadovauti VSD jis ir toliau skirs tik tuos žmones, kurie patiks tikriesiems jo „patarėjams”…
Realiai pakeisti padėtį galėtų tokia visuomeninė jėga (judėjimas, partija), kuri nesavanaudiškai, ne dėl reitingų prieš rinkimus, o principingai, dėl visuomeninio intereso („vardan tos Lietuvos”) imtųsi keisti dabartinę politinę, socialinę ir moralinę situaciją – kad tauta ir valstybė netaptų grobuonių klano įkaitėmis. Juk jei net masinės kultūros „žvaigždės” griebėsi politinių tekstų, vadinasi, situacija pasiekė tą ribą, už kurios žodis tampa kūnu. Tik kas pajėgs į tą kūną įpūsti šiandienos dvasios? Kuo patikės tauta?