Kodėl Prezidentas skambina pavojaus varpais?

Jei kas nors pradėtų vardyti visas Lietuvą kankinančias problemas, sudarytų gana ilgą sąrašą. Tai ir nedarbo augimas, ir korupcija, ir sveikatos apsauga, švietimas, protų nutekėjimas į užsienį, ir dar gausybė kitų. Jeigu mėgintume rasti svarbiausias iš jų, priklausytų nuo to, kur nukreiptume žvilgsnį. Jei į miestus, pamatytume augančią socialinę diferenciaciją, jei į kaimą – pastebėtume ten gyvenančių žmonių skurdą ir neišmanymą, ką daryti su dar turima karve: parduoti ją ar dar melžti.

Skaitydami laikraščius sužinotume apie korupciją visuose valdžios lygiuose, apie spėriai didėjantį savižudybių skaičių. Pastarasis rodiklis byloja, kad dalies mūsų žmonių psichika neatlaiko dabartinio gyvenimo, nors jie ar jų tėvai puikiai atlaikė genocidą, brandų socializmą bei pirmąją komunizmo fazę. Bet dabar jau 15 metų valdo mūsų visų demokratiškai išrinkta sava valdžia. Tai kodėl valdant priešui mes buvome dvasiškai stipresni ir atlaikėme visus 50 metų, o dabar ne?

Vieni kaltina konservatorius ir jų vadus, kiti – buvusius komunistus, treti su begaliniu pasitikėjimu ir meile žiūri į naujai išdygusias politines jėgas. Tačiau aš drįstu tvirtinti, kad ne daugiapartinė sistema čia kalta, bet partijų vykdoma politika, kuri gali įkvėpti žmonėms pasitikėjimą arba jį atimti.

Per pastaruosius 15 metų pasitikėjimas valdžia buvo atimtas iš žmonių ne užsienio valstybių specialiųjų žvalgybų rankomis, bet pačios valdžios valia. Tai įvyko dėl to, kad valstybės vyrai užmiršo ar net nežino, kas yra morali politika. Būtent politikos moralumas yra bazinė problema, o nedarbas, sveikatos apsauga ar korupcija, nors ir labai svarbios, bet vis dėlto tik išvestinės iš bazinės problemos.

Jei tauta matys, kad politika yra morali, tai supras, kad šiandien negali būti kitaip, o prieš akis bus tikėjimas, kad rytoj, už savaitės, už mėnesio bus kitaip. Todėl okupantų nemorali politika mūsų ne tik nežlugdė, bet užgrūdino, o savos valdžios nemorali politika atima iš žmogaus tikėjimą geresne ateitimi, atima patį norą gyventi.

Bet ar galime šiandien kalbėti apie moralią politiką, jei akis bado nemoralios politikos pavyzdžiai? Štai politinės partijos rinkimų metu žarsto pažadus, o po rinkimų su panieka nuo jų atsižegnoja. Gal moralios politikos etalonu laikytinas Seimas, kuriame randa politinį prieglobstį melagingai prisiekę ar teisėsaugos persekiojami Seimo nariai?

Pasimokiusi iš Seimo, „moralios politikos” pavyzdį tėškė visuomenei į akis ir Vyriausioji rinkimų komisija, kai sučiuptam už rankos pažeidusiam įstatymą rajono merui leido „pasitaisyti” sėdint toje pačioje mero kėdėje. Kitaip sakant, pagautam už rankos vagiui liepiama grąžinti pavogtą daiktą, po to jis paleidžiamas. Kodėl tada kitų rajonų merams nepažeidinėti įstatymų, žinant – jei bus pagauti, atsipirks tik lengvu išgąsčiu?

O ką mano apie politikos moralumą eilinis pilietis, kuriam ausys išūžtos apie makroekonomikos rodiklių gerėjimą, bet kuris niekaip nesupranta, kodėl nemažėja socialinė diferenciacija, o vidutines pajamas gaunančių žmonių ratas nesiplečia. Ir kaip ji gali mažėti, jei naujausios pajamų mokesčio pataisos turtingus daro dar turtingesnius.

Ne veltui prezidentas, kalbėdamas apie vidaus politiką, prioritetu laiko jos moralumą. Bet jo negirdi net tie, į kuriuos prezidentas parodė pirštu.

Iš istorijos žinoma – jei moralios politikos principų nesilaikoma, o žiūrima tik į valstybės makroekonomikos rodiklius, tai tokia politika tampa valstybės laidojimo politika. Iš visų trijų Valstybės vadovų tik prezidentui ši tiesa gerai žinoma, todėl jis ir skambina pavojaus varpais.

Aloyzas Sakalas,

europarlamentaras