Lietuvos politikai kenčia didelius gimdymo skausmus. Šiandien Seime jie turi pagimdyti liūtą. Senovėje, kai karaliai laukdavo įpėdinio, visi rūmai vien apie tai ir kalbėdavo. Dabar visi (politikai, apžvalgininkai, oligarchai, ekonomistai) kalba tik apie liūto gimimą.
Tai suprantama, nes visus kamuoja klausimas: koks bus tas naujagimis? Pavyzdžiui, vieni bijo, kad gims ne liūtas, o sfinksas. Kaip žinome, sfinksai – tai senovės Egipto laikų statulos, vaizduojančios gulintį liūtą su žmogaus ar avino galva. Kai kurie sfinksai taip pat turi sparnus, dauguma jų vaizduoja karalių arba faraoną.
Taigi perspektyva aiški – Ignalinoje turi iškilti padaras, kuris drybsos ir kartais, skleisdamas šviesą bei šilumą, žmogaus ar avino galva stebeilysis į mus. Kai jam pabos gulėti, pakils savo galingais sparnais į orą ir, aplenkdamas elektros jungtis su Baltarusija ir Rusija, atneš mums energetinę nepriklausomybę nuo Rytų.
Gražus sapnas. Ne veltui sakoma, kad tarp sfinkso letenų yra sapnų stela, kurioje užrašyta legenda apie Tutmozį IV. Sykį jis užmigo prie beveik smėliu užnešto sfinkso. Sapne sfinksas Tutmoziui pasakė, kad jeigu šis išlaisvins jį iš smėlio, taps Egipto valdovu.
Kaip matome, sfinkso sapnai turi dvigubą dugną. Tad kas valdys atominį sfinksą, kas jam padės išvysti lietingą Lietuvos peizažą, tas ir valdys Lietuvą. VėPė dinastijos vardai aukso raidėmis bus iškalti ant Ignalinos sfinkso papėdės ir įeis į Šiaurės Atėnų istoriją.
Tik neverta pamiršti, jog sfinksas dunkso ne vien sapnų užliūliuotas. Juk žodis „sfinksas” graikų kalba reiškia „pasmaugti”. Pavojus, kad sfinksas pasidarbuos pagal paskirtį, visai realus.
Pirmiausia jis nepakęs jokių konkurentų. Visi turės egzistuoti dengiami jo šešėlio, tad bet kokiai alternatyvai vietos neliks, ji bus uždusinta tarp sfinkso letenų.
Tai įmanoma tik ten, kur valstybė leidžia įsivyrauti monopolijoms. Privatus kapitalas – puikus dalykas, tačiau jis išsigimsta ir tampa diktatu, kai nėra konkurencijos. Prisiminkime, kiek naudos vartotojams davė nuožmi konkurencija tarp mobiliojo ryšio operatorių. Tačiau neatrodo, kad atominis sfinksas norės dalytis su kuo nors ne tik elektros energijos gamyba, bet ir atitekėjimu iki mūsų. Pavyzdžiui, Švedijoje elektros gamybos sistema decentralizuota, o tai reiškia, jog gamintojų yra keletas ir jie tarpusavyje konkuruoja. Be to, tiek ES teisė, tiek šalies Konstitucija draudžia neproporcingą privataus kapitalo koncentraciją vienose rankose.
Taigi niekas nėra apsaugotas, kad sfinkso letenos neatsidurs prie kiekvieno mūsų gerklės. Visų pirma uždarius Ignalinos AE elektros kainos šoktelės iki 40 procentų. Tik naivuolis gali tikėtis, kad atidarius naują jėgainę jos sugrįš į pradinę padėtį. Maža to, nuo AB „Lietuvos energija” atskyrus dvi elektrines elektros energijos kainos vėl turėtų kilti.
Nieko nuostabaus, kad valdžios vyrai visuomenę ir skeptikus bando įtikinti, jog gims net ne liūtas, o viso labo katė. Ji tik murks ir mielai mus šildys. Čia atmintyje iškyla epizodas iš filmo „Mulen Ružas”, kai varjetė direktorius Zidleris bando įtikinti mecenatą kunigaikštį, kad kurtizanė Satine panaši į mergelę…
Taip ir premjeras, ir ūkio ministras, ir Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkė siekia visuomenei įteigti, jog tai valstybei duos milžiniškos naudos.
Stebint liūto gimdymo procesą neapleidžia mintis, kad esame gerai surežisuoto spektaklio akivaizdoje. Juk Vyriausybės ir „NDX energijos” vadinamųjų derybų rezultatai buvo žinomi iš anksto. Reikėjo tik patikslinti, kaip paskirstyti nuo mitologinių personažų puotos stalo likusius kąsnelius, kad liktų kuo mažiau nepatenkintųjų. Kaip ir mažai abejonių, jog Seimas nepritartų visiems 10 VP pageidavimų. Tik baugu ir apmaudu darosi, kad visokie slibinai, liūtai, sfinksai vaikšto po valstybę kaip po Afrikos platybes ar mitų erdves. Tai lietuviška tikrovė.