Socialdemokratams nereikia ne euro. Jiems nereikia naujų mesijų, kurie atimtų iš jų valdžią ir sujauktų jų planus valdyti Lietuvą dar vieną, jau trečią kadenciją.
Euro įvedimo baiminamasi todėl, kad valdžia, pasitarusi su savo rėmėjais, nusprendė visus jo įvedimo kaštus padengti eilinių valgytojų sąskaita. Valgytojai gali supykti ir išrasti naują Rolandą Paksą, Viktorą Uspaskichą ar kokį nors Joną Jonaitį, kuris ir vėl paims dalį balsų ir kurį vėl reikės nuimti saugumo, prokuratūros ir tradicinių partijų vieningomis pastangomis.
Štai todėl ir logiška būtų pirma surengti savivaldos rinkimus ir tik po to įvesti eurą, nes keisti euro įvedimo planą vadinamųjų eilinių žmonių naudai neketinama. Kainų šuolis ir pajamų stagnacija turėtų kompensuoti nepatogumus, kuriuos sukels lito laidotuvės ir lietuviško euro gimimas. Visuotinio ekonominio išprusimo stoka garantuos, kad tokioje verslui visapusiškai palankioje situacijoje (posovietinis pinigų nestabilumas sukrovė milijonus ne tik V. Uspaskichui) rinkoje žaidėjų skaičius bus labai ribotas.
Valgytojų elgesys bus lengvai prognozuojamas – jie stengsis parduoti tai, ką derėtų pirkti ir pirks tai, kas jiems neš tik nuostolius. Jie raudos, kai iš jų atiminės už beprotiškas kainas ir skolon pirktus butus, automobilius, tačiau nesugebės nei susivienyti, nei išeiti į gatves.
Viskas, ko galima tikėtis iš mūsiškių, tai dar viena emigracijos banga. O tai, kaip jau ne kartą sakė premjeras, yra „nieko blogo”, nes išvažiuoja tie, kurie neįsikabina Lietuvoje, taigi biudžetas dėl to tik uždirba. Emigrantų nereikia gydyti, jų vaikai neina į lietuviškas mokyklas, o jie patys neprašo pašalpų ir lengvatų.
Dar emigracija naudinga tuo, kad išvažiuoja tie, kurie galėtų pakeisti Lietuvos politikos veidą. Emigrantai išsiveža savo balsus, todėl likusiųjų rinkėjų geografija nesikeičia. Rajoniniai miestai ir miesteliai balsuoja už socialdemokratus. Bažnytkaimiai ir gilus kaimas – už Kazimirą Prunskienę, o didmiesčiai – už dešiniuosius.
Jų proporcijos kinta tik nuo lankomumo, kurio pokyčiai, savo ruožtu, priklauso nuo situacijos šalyje. Jei atsiranda „mesijas”, kuris pažada visus išvaikyti ir įvesti tvarką per 111 dienų, o tauta juo patiki, tai ir subėga prie balsadėžių. Tada valdžia reikia dalintis, o tai erzina visus tradicinius politikus. Ir priešingai, tais periodais, kai „mesijai” kuopiasi po paskutinio bandymo pasireikšti, lankomumas sumažėja, nes reikia rinktis tarp Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio, o tai jau įgriso.
Politikai tiki, kad prastas lankomumas yra naudingas konservatoriams, nes jų elektoratas yra pats sąmojingiausias. Ateis prie balsadėžių, net per krušą. Nebent cunamis juos nuplautų. Tada jau padėtis tikrai pasikeistų… Kuo mažiau ateina kitų, tuo didesnė dešiniųjų dalis.
Šiuo požiūriu konservatorių ir socialdemokratų interesai sutampa, nes atsiradus mesijui, suprastėja ir kairiųjų reikalai. Tautos gelbėtojai toli neieškodami pasisavina kairiųjų retoriką, t.y., ima kalbėti apie tai, ką lietuviški socialdemokratai jau seniai pamiršo. Jie kalba apie žmonių bazinius poreikius: nedrebėti dėl lito, dėl vaikų ateities, dėl stogo virš galvos.
Mesijai būna rūpestingi, todėl suvilioja socialdemokratinį elektoratą, kuris jau kelias kadencijas ieško naujo A. Brazausko. Lyderio, kuris būtų kietas, o kartu ir tėviškai globojantis. Senasis Algirdas Mykolas savo rolei jau, deja, vis mažiau tinka.
Taigi, tokiu sunkiu Lietuvai laiku provincijos socialdemokratams ir parūpo pasirūpinti tuo, kad nei ekonominės, nei politinės aplinkybės nebūtų palankios mesijų atsiradimui. Toks pasiūlymas yra logiškas ir įprastas tradicinėms partijoms, kurios visais laikais valdžia naudodavosi pirmiausiai tam, kad ją išlaikytų.
Taigi, visiškai neaišku, kodėl šįkart juos dėl to užsipuolė. Na, pakentės tas jūsų euras kelis mėnesius… Vardan valdžios ir pirmumo teisės į valdžios gėrybes socialdemokratai dar ne tokių dalykų yra padarę.
Rūta Grinevičiūtė
„Vakarų ekspresas”