XXI amžiaus maras – narkotikai – paliečia vis daugiau šeimų. Kvaišalai pasmerkia vartotojus pražūčiai, o jų artimuosius – kančioms.
Savaitės pradžioje nuskambėjo precedento neturintis atvejis – Šiauliuose penkiolikmečiai specialiai nusipirktame sename nevažiuojančiame automobilyje šalia gimnazijos įsirengė „žolės” rūkomąjį.
Be kvaišalų sunkiai įsivaizduojami jaunimo pasilinksminimai, jais prekiaujama ne tik prie mokyklų, bet ir pačiose mokymo įstaigose.
2006 metų duomenimis (praėjusių metų statistika dar neparengta), Lietuvoje oficialiai buvo užregistruoti 5573 asmenys, priklausomi nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Tačiau specialistų nuomone, šį skaičių reikėtų padauginti mažiausiai iš dešimties.
Būtent 2006-aisiais užfiksuotas ir didžiausias mirtingumas nuo narkotikų. Per juos gyvybės neteko 62 žmonės. Nors įgyvendinami įvairiausi tarptautiniai ir vietiniai projektai, kovos su narkomanija programos – vartojančiųjų kvaišalus grėsmingai daugėja.
Negrįžtami procesai
Kalbas, kad „panorėjęs nebevartosiu” arba kad „žolė” – silpnas narkotikas, todėl priklausomybė jam neatsiranda, Varėnos rajone esančių priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenių „Pilni namai” ir „Nauja gyvybė” vadovai kunigas Valerijus Rudzinskas ir aukštąjį ekonomisto išsilavinimą turintis Kęstutis Tamulevičius vadina svaičiojimu.
Šios tiesos nedrįsta neigti ir patys narkomanai. „Sukausi kriminaliniame pasaulyje. Man narkotikai buvo daugiau verslas. Narkomanus laikiau ne žmonėmis, nekenčiau jų. Pabandžiau iš smalsumo, net neabejodamas, kad vos panorėjęs galėsiu mesti. Tačiau labai greitai vakarėlio be narkotikų, kaip stalo be duonos, jau nebeįsivaizdavau”, – posūkį į pragaištingą kelią prisimena 30 metų Karolis, daugiau kaip pusmetį gyvenantis „Pilnuose namuose”.
Anot novicijaus (jaunuolio, ketinančio tapti vienuoliu) Karolio, jam kvaišalai suteikė gyvenimo iliuziją. Vyras matė ne realų pasaulį, o tokį, kokį norėjo matyti. Jam nereikėjo nei draugų, nei šeimos, nei visuomenės – užteko vidinės euforijos.
„Daugiau kaip 50 proc. vaikinų ir 70 proc. merginų jau po pirmo bandymo pajunta priklausomybę narkotikams. Apie 30 proc. narkomanų pasmerkti mirti”, – liūdną statistiką vardija kunigas.
Narkomanija – neišgydoma psichinė liga. Ja susirgus narkomanų smegenyse įvyksta negrįžtamų pakitimų, todėl net pasibaigus kvaišalų poveikiui į normalią sąmonės būseną nebegrįžtama.
„Artimieji turėtų geriau susipažinti su šia liga ir suprasti, kad į narkotikus įklimpęs žmogus tampa visai nepanašus į tą, koks buvo prieš pradėdamas juos vartoti. Apeliavimas į narkomano aukštesnius jausmus – beviltiškas reikalas. Dėkingumas, pagarba, gailestis jam nebeegzistuoja. Jei atiduosi paskutinius marškinius, pasakys ačiū, bet ne iš nuoširdumo. Jam atrodys, kad taip ir turi būti”, – apie narkomanų asmenybės pokyčius pasakoja K.Tamulevičius.
Pradžia paauglystėje
„Pilnų namų” bendruomenėje, buvusioje ūkininko sodyboje, gyvena penkiolika globotinių. Maždaug pusė jų serga priklausomybe nuo alkoholio, kiti – nuo narkotikų.
Narkomanai neslepia, kad beveik visi pirmą kartą kvaišalų pabandė paauglystėje. Anot 26 metų Roberto, jį dar mažametį paviliojo gatvės gyvenimas. Būdamas vos devynerių pradėjo uostyti klijus ir rūkyti „žolę”. Vėliau sėdo į kalėjimą. „Ten prisiklausiau ir pamačiau visko. Išėjęs į laisvę nusprendžiau pabandyti „rimtesnių” narkotikų”, – savo nuopuolio istoriją atskleidžia Robertas. Jo bendraamžis Dainius į šį liūną įklimpo keleriais metais vėliau. Sportuojantis vaikinas iškart pradėjo nuo „adatos”, nes jam atrodė, jog tai vienintelis būdas atskleisti savo individualybę. Pinigų kvaišalams prasimanydavo vogdami. Vienos dienos dozėms reikdavo maždaug 600 litų.
Kur žiūrėjo tėvai, kad nepastebėjo, kaip vaikai tampa narkomanais? Abu vaikinai tikina, jog nei artimųjų dėmesio, nei materialinio aprūpinimo jiems netrūko. Tėvai esą pastebėję, kad sūnums kažkas darosi, bet nesupratę. „Pauostydavo, ar nevartoju alkoholio, ir nusiramindavo neužuodę svaigalų”, – sako Dainius.
Specialistų teigimu, narkotikus dažniausiai pradedama vartoti dėl trijų pagrindinių priežasčių: siekiant sumažinti įtampa ar įveikti stresą, norint patirti malonumą – euforiją ir dėl draugų įtakos.
„Dažniausiai taip atsitinka, kai tėvai pamiršta svarbiausią dalyką – dvasinių vertybių, ant kurių laikosi kultūra ir tautos, ugdymą. Jei tėvai skirtų vaikams daugiau laiko ir neapsiribotų vien materialiniu aprūpinimu, tokių problemų arba visai nekiltų, arba būtų labai mažai”, – neabejoja „Pilnų namų” vadovas kunigas V.Rudzinskas.
Ištrūkti neįmanoma
Ar įmanoma visam laikui atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų? Nė vienas iš turinčiųjų šią pragaištingą priklausomybę ir reabilitacijos vadovų neatsako teigiamai. Potraukis, nors ir ilgai nevartotum kvaišalų, neišnyksta, silpnumo akimirką jis vėl gali parodyti savo galią. Ne veltui tarp narkomanų paplitęs posakis: „Narkotikai moka laukti.” „Liga neišgydoma. Tačiau išmokus tinkamai gyventi, tarkim, kaip sergant cukriniu diabetu, išlikti galima. Tėra dvi išeitys – pakeisti savo gyvenimą arba laukti lemties”, – teigia K.Tamulevičius.
„Narkotikais pagražinto gyvenimo pasekmės – kalėjimas, baisios ligos, beprotystė, savižudybė, kapinės”, – daugiau kaip dešimties metų patirtimi paremtą narkomanų ateitį nusako kunigas. Jis kasmet su savo globotiniais važiuoja laidoti buvusiųjų – tų, kurie baigė blaivėjimo programą ir paliko bendruomenę anksčiau laiko. Anot V.Rudzinsko, visų kvaišalus vartojusių žmonių sveikata pakirsta, jie gali apleisti šį pasaulį net pradėję gyventi blaiviai.
Narkotikų galia siaubinga, ji visą gyvybinę žmogaus energiją sutelkia į vienintelį tikslą – dar vieną dozę. Šios galios genamas Robertas kvaišalų dozės ropodavo keturiomis (nes nepajėgdavo paeiti), priversdamas sustoti važiuojančias mašinas.
Daugelis narkomanų išblaivėti bandė ne kartą. Tačiau po ilgesnio ar trumpesnio laiko atkrisdavo. „Mėginau gal penkiolika sykių. Ar šis kartas bus veiksmingas, negaliu pasakyti”, – atsargiai vertina savo valią Dainius.
Dvylika žingsnių
Susidūrusieji su narkomanijos problema tvirtai įsitikinę, kad patys narkomanai savarankiškai išsivaduoti iš šios priklausomybės nepajėgia. „Norintieji gyventi blaiviai negali grįžti į tą pačią aplinką, jie privalo tapti žmonėmis be praeities”, – pagrindinę blaivaus gyvenimo sąlygą įvardija K.Tamulevičius.
Į reabilitacijos bendruomenes narkomanai turi atvažiuoti po detoksikacijos savo noru, vedini vidinės motyvacijos, be jokios prievartos. Ir tai – blaivėjimo įžanga, nors daugelis į bendruomenes atvyksta iš ryto ar prieš kelias dienas suvartoję dozę narkotikų. „Kitaip būčiau nepajėgęs atsikelti iš lovos”, – neslepia Dainius. „Labai dažnai jų motyvacija būna paremta noru įtikti artimiesiems arba naudos paieška. Tokie visai nesiekia išblaivėti, o į bendruomenę važiuoja, kad atgautų jėgas ir galėtų vėl grįžti prie ankstesnių įpročių”, – atskleidžia kai kurių globotinių tikslus K.Tamulevičius.
„Naujos gyvybės” bendruomenę tikriausiai galėtume vadinti pasaulietine, o „Pilnus namus” – katalikiška bendrija, vienijančia tikinčiuosius. „Kai užpakalis nuplyšta, tai prie Dievo sugrįžta”, – juokauja kunigas V.Rudzinskas. Ir rimtai priduria, kad dvasinis globotinių ugdymas – esminė šaka, ant kurios jie laikosi. „Daugelis supranta, jog be Dievo jiems jau nieko daugiau nebeliko. Jei praras ir šią atramą, nebebus už ko kabintis”, – sako bendruomenės vadovas. „Pilnuose namuose”, be V.Rudzinsko, gyvena ir vaduotis iš priklausomybių padeda dar trys kunigai, du broliai ir keturi novicijai (beveik visi jų vartojo narkotikus). Jei įstengs įveikti priklausomybę, po kelerių metų jie galės duoti vienuolių įžadus. „Supratau, kad mano gyvenimo prasmė – būti čia ir padėti žmonėms, turintiems tokių pat problemų”, – aiškina Karolis. Jam ir kitiems novicijams atrastas pašaukimas – ir tikslas, ir priemonė įveikti priklausomybę.
Iš pirmo žvilgsnio dvasine ramybe ir tarpusavio susiklausymu dvelkiančioje bendruomenėje kasdien vyksta žūtbūtinė kova net tik dėl gyvenimo be priklausomybės, bet ir dėl paties gyvenimo. Iš reabilitacijos centro žmogus išeina išmokytas gyventi su priklausomybe. Minėtose bendruomenėse (kaip ir daugelyje kitų) šią negandą mokoma įveikti pagal pusantrų metų trukmės 12 žingsnių programą, kurią prieš pusę amžiaus sukūrė anoniminiai alkoholikai ir kuria dabar vadovaujamasi visame pasaulyje. Pirmas žingsnis – suvokimas, kad esi bejėgis prieš savo priklausomybę. Paskutinis – siekis padėti kitam.
Lietuvoje yra keliolika reabilitacijos bendruomenių, tačiau tai – lašas jūroje kovojant su narkomanija. Vien į „Pilnus namus” nori patekti ir savo eilės laukia maždaug 75 priklausomybės ligomis sergantys vyrai.