Skirtumai tarp Vakarų ir Rytų Europos pastebimi plika akimi – ir ne tik miestų gatvėse ar kaimuose, bet ir žmonių tarpusavio santykiuose, jų požiūryje į įstatymų laikymąsi, gyvenimo būdą, moralines vertybes… Kaip Europos Sąjungoje sutaria senosios ir naujosios jos narės, kalbamės su Lietuvos europarlamentaru EUGENIJUMI GENTVILU.
– Jau trejus metus dirbate Europos parlamente, ar per tą laiką pastebėjote, kad „vakariečiai” ėmė geriau suprasti „rytiečius”, tai yra naujų ES narių piliečius?
– Iš tiesų, po didžiulės ES plėtros bangos 2004 metais susikalbėjimas tarp senųjų ES valstybių ir naujųjų narių buvo komplikuotas. Skirtingi gyvenimo standartai, skirtingi lūkesčiai, o svarbiausia – visiškai skirtinga pastarųjų dešimtmečių istorinė ir kultūrinė padėtis labai trukdė suprasti vieniems kitus. Bet palengva kampai apsišlifavo, atsirado tikras dialogas. Naujosios šalys suprato, kad ultimatyvus vien savų interesų siekimas nieko neduos – būtina nuosekliai kalbėtis su visomis šalimis ir ieškoti bendro vardiklio. Senosios narės taip pat suprato, kad negalės ignoruoti naujųjų narių interesų, nes perlenkus lazdą galima sulaukti reakcijos nuo viešo piktinimosi iki grasinimų veto.
Labai svarbu, kad senoji Europa greit suvokė, kodėl pokomunistinės šalys tokios jautrios Rusijos politiniams bei ekonominiams veiksmams. Gerai, kad ir pati Rusija „pasistengė” šiuo požiūriu – ėmė šantažuoti visą ES dėl dujų tiekimo. Tai paskatino formuluoti panašų požiūrį vertinant Rusijos veiksmus ir apskritai kaimynystės politiką su NVS šalimis. G.Schroederio ir V.Putino susitarimas dėl naujo dujotiekio tiesimo atvėrė senajai Europai akis dėl būtinybės kurti bendrą energetikos politiką. Tai rodo, kad nesusikalbėjimas tarp senosios ir naujosios Europos sumažėjo. Trinčių dar yra, tačiau nebėra gūžčiojimo pečiais, ir viską galima išspręsti kalbantis ir bendrai dirbant.
– Ar senosios ES narės gali būti patenkintos, kad iš Rytų ateina konkurentai, kuriems dar reikia ir padėti per įvairias rėmimo programas?
– Senosios ES valstybės pačios priėmė sprendimus dėl 2004 metų ES plėtros. Priėmė, puikiai žinodamos, kad ES narėmis tampa skurdesnės šalys, kurioms reiks daugiau paramos. Tad apie kokius nors netikėtumus nėra prasmės kalbėti. Visi žinojome, kaip keisis pinigų, darbo jėgos srautai Europos Sąjungos viduje, ir visi supratome, kad tai naudinga ir senosioms ir naujosioms narėms. Senosios ES narės įgijo platesnę rinką savo prekėms bei paslaugoms, gavo pigios darbo jėgos, kurios senojoje Europoje katastrofiškai trūko, gavo naujos patirties, kaip dirbti ir investuoti Rytuose, gavo saugumo garantijas savo investicijoms. Visa tai nusvėrė smulkias netektis, kai per struktūrinius ar Sanglaudos fondus nemaža dalis lėšų nukeliavo naujųjų narių ekonominei aplinkai gerinti, naujai infrastruktūrai kurti ir t. t. Juk globalioje rinkoje šiomis naujomis gėrybėmis naudojamės ne vien mes, naujųjų ES šalių gyventojai, bet ir senųjų šalių verslininkai, turistai ir pan. Neatsitiktinai didžiausi optimistai dėl savo šalių narystės Europos Sąjungoje ir toliau išlieka ES senbuviai – olandai, belgai ir liuksemburgiečiai. Tos valstybės dėl ES plėtros ne tik nenuskurdo, bet sėkmingai pasinaudojusios plėtros suteiktomis galimybėmis vėl išjudino savo užsistovėjusią ekonomiką.
– Vis gyvos kalbos apie dviejų greičių Europą, t. y. „geresnes” ir „blogesnes” šalis. Kaip tai atsiliepia naujajam Europos veidui?..
– Kalbos ir lieka kalbomis. Jas, žinoma, paskatina kartais radikaliai išsiskiriantys požiūriai, pavyzdžiui, priimant Paslaugų direktyvą. Tačiau bendra tendencija yra tolesnė ir glaudesnė integracija ES viduje. Pažiūrėkime, kaip mažėja skirtumai tarp labiausiai išsivysčiusių ir atsilikusių ES regionų – 2004 metais Lietuvos BVP sudarė tik 42 proc. ES vidurkio, o dabar jau siekiame apie 55 procentus. Vejamės lėtai, bet užtikrintai… Tą patį liudija didesni BVP augimo tempai visose naujosiose ES narėse. Tad tendencija labai aiški – integracija stiprėja. Tam ne tik ekonomiškai, bet net ir psichologiškai padės ir išplėsta Šengeno erdvė. Vis daugiau senųjų ES šalių galutinai atveria savo darbo rinkas, o tai leidžia dar labiau integruotis.
Žinoma, yra senosiose šalyse norų žengti pirmyn kiek kitais keliais ar tempais negu visa ES. Tačiau ar toks kelių stiprių senųjų ES narių noras nėra tik noras vengti konkurencijos, užsiimti protekcionizmu? Jei tai būtų leista daryti, būtų neaišku, kam apskritai reikėjo kurti Europos Sąjungą. Galiausiai naujoji, gruodžio 13-ąją Lisabonoje pasirašyta Reformų sutartis net ir juridiškai sumažina galimybes formuoti dviejų greičių Europą, nes mažesnės bei silpnesnės valstybės įgyja papildomų svertų formuoti bendrą ES politiką ir neleisti kelioms didesnėms susitarti dėl protekcionizmo ar mažesnio konkuravimo.
– Kiekviena šalis paprastai galvoja: „aš” ir „jie ten Briuselyje”, ar pavyks tai įveikti, nes ir Lietuva dar netapatina savęs su ES?
– Atskirtis tikrai didelė. Pradedant lietuviškos valdžios institucijomis, baigiant mūsų šalies žiniasklaida, tikrai per mažai skiriama dėmesio europiniams procesams, ES politikos tendencijoms. Iš čia ir piliečių nesuvokimas, nesupratimas, ką tas Briuselis daro, ar ten kas nors prasminga vyksta? O juk vis dažniau kasdieniame gyvenime veikiame ne pagal Lietuvoje priimtus įstatymus, bet pagal ES taisykles – tręšiame žemę, gauname tiesiogines išmokas, projektuojame ir statome namus, kaupiame šiukšles ir t. t. Daugeliu atveju – tai tiesiog ES tvarkos, direktyvos ir reglamentai kasdieniame mūsų gyvenime. Reikia tai tik pastebėti.
Štai net 65 proc. Lietuvos gyventojų teigiamai vertina mūsų narystę ES, o štai savo šalies valdžios institucijomis pasitiki tik iki 25 proc. gyventojų. Tad žmonės mato, kas yra kas, ir, matyt, supranta, kad ES ir jos politika yra svarbi mūsų gyvenimui. Taigi turėtų mažėti nesupratimo bei atsiribojimo. Turėtų vis rečiau girdėtis „mes” ir „jie”.
– Referendumai Prancūzijoje ir Olandijoje parodė, kad bendros Europos idėją labiau remia parlamentarai nei paprasti žmonės. Ką ES duoda paprastam žmogui?
– Ko gero, esate teisi. Dažnai politikai bei parlamentarai žvelgia toliau, žengia spartesnius žingsnius, negu tai sugeba sumąstyti ar padaryti visa tauta. Tačiau taip ir tik taip turi būti. Kartais matau politikų, kurie nedaro nieko, nes tam šiuo metu nepritaria didesnė dalis rinkėjų. Bet juk tai savižudybė, stagnacinė bala. Politikai tam ir renkami, kad kurtų ateities vizijas, vestų visuomenę į priekį, įtikintų ją būtinybe priimti naujus iššūkius. Kitu atveju visuomenės pažangos nebus.
Bandykime įsivaizduoti, kad 1949 metais politikai nebūtų nusprendę įkurti Europos Tarybos, 1957-aisiais nebūtų sukūrę valstybių junginio, kuris virto Europos Sąjunga. Šiandien neturėtume bendrų Europos konvencijų ar sutarčių, prekiautume erdvėje su muitais, keliautume su vizomis, pasais ir nuolatiniu jų tikrinimu. Negalėtume laisvai įsidarbinti kitose šalyse, negalėtume pasirinkti, kur ir kokius mokesčius mokėti, kokia socialinės apsaugos sistema naudotis. Visa tai – integracijos pliusai, ir jei politikai nedrįstų žengti pirmyn, taptume konservatyvios rinkėjų daugumos įkaitais.
Man asmeniškai nekelia abejonės ir tai, kad Europos integracija leido išvengti daugybės nacionalinių bei tarpnacionalinių konfliktų, tarp jų ir karinių. Vertindamas padėtį Belgijoje, kurią patys belgai dažnai apibūdina kaip gresiantį valstybės skilimą, aiškiai matau, kaip ES tampa stabilizuojančiu veiksniu. Galiausiai jau girdėjau ne vieną belgų politiką sakant, kad jei ne ES, Belgijos Karalystės politiniame žemėlapyje jau galėjo ir nebebūti…
– Ar ne iššūkis ES didžiulė migracija iš naujų narių į Vakarus?
– Tai didelis iššūkis, kuriam ruošėsi visi, tik gal mastai nebuvo tinkamai įvertinti. Štai, pasirodo, britai po 2004 metų planavo bent 5 kartus mažesnį darbo jėgos srautą į savo šalį. Tačiau šiandien daugybę darbo imigrantų tie patys britai vertina kaip puikią paramą savo pasenusiai ir aptingusiai darbo rinkai bei kaip rimtą stimulą ekonomikai augti. Todėl atsargūs vokiečiai, kurie dar iki šiol neatvėrė savo darbo rinkos naujosioms šalims, gal ir pagrįstai gali kaltinti patys save dėl lėtų ekonomikos augimo tempų.
Senųjų šalių darbo rinkų atvėrimas buvo galimybė visiems – vieni ja ėmė naudotis iškart, kiti – vėliau, treti dar svarsto. Tačiau bet kuriuo atveju aišku, kad naujosioms šalims tai taip pat buvo puiki galimybė ir daugelis mūsų žmonių ja pasinaudojo. Klausimas, ar šie žmonės grįš į Tėvynę, turi būti užduodamas ne tik išvykėliams. Pati Lietuva turi daug ką padaryti, kad į ją norėtųsi ir vertėtų grįžti…
– Kokią matote Europos Sąjungos ateitį?
– Matau kaip vis labiau besiintegruojančią ekonominę erdvę, su panašėjančiais ekonominiais ir socialiniais rodikliais. ES turi tapti aukšto gyvenimo lygio zona su aukščiausiais demokratijos bei žmogaus teisių standartais. Kartu ES viduje turi išlikti tarpusavio konkurencija, tad negali būti viskas standartizuota ir suniveliuota. Toks visa ko suvienodinimas gresia vidinės konkurencijos sunaikinimu. Matau labai atsargią bei lėtą ES plėtrą.
ES liks labai svarbus aktorius pasaulio scenoje, kur laukia kova su terorizmu, klimato šiltėjimu, žmogaus teisių pažeidimais. O jei bus mažinamas biurokratizmas, ES turi šansų atsilaikyti konkurencinėje kovoje su augančiomis Kinijos bei Indijos ekonomikomis.