Kauniečių suplanuota saugi kelionė po Europą netikėtai virto dviem kvapą gniaužiančiom savaitėm sombrero ir tekilos šalyje
„Lietus yra didžiulė atgaiva! – juokiasi galeristė Irena Mikuličiūtė. – Aš sugėriau į save tiek Meksikos saulės, ištvėriau tokią tvankumą, kad mūsiškiai orai dabar tikra palaima”.
I.Mikuličiūtė ir jos kelionės draugė patyrė, kad tereikia ryžto, šiek tiek apsukrumo, ir egzotiškus kraštus įmanoma aplankyti anaiptol ne už tokią sumą, kokia gundo turistus mūsų kelionių agentūros.
Vokietijoje nusipirkusios „paskutinės minutės” kelialapius, kaunietės dvi savaites praleido keturių žvaigždučių viešbutyje Meksikoje. Kelialapis kiekvienai jų kainavo po 1000 litų.
Ketino keliauti iki Portugalijos
„Fantastika, – tikina dar negalinti atsitokėti I.Mikuličiūtė. – Dabar specialiai vartau kelionių katalogus ir žiūriu, kiek poilsinė dviejų savaičių kelionė į Meksikos kurortą ant Karibų jūros kranto kainuoja pas mus. Be dešimties tūkstančių litų nė nesvajok! Net „paskutinės minutės” kainos Lietuvoje, sakyčiau, stipriai išpūstos”.
„Niekada nebūčiau patikėjusi, kad keliauti po pasaulį, nebijant šiek tiek pavargti, galima nepalyginamai pigiau”, – sako kaunietė galeristė.
Kad vietoje kelionės po Europą, kaip kad buvo planuota, drauge su kompanione, nedidelio viešbučio Kaune savininke Jūrate Belevičiene atsidurs kitame žemyne, Meksikoje, I.Mikuličiūtė prisipažįsta net negalvojusi.
„Mūsų tikslas buvo automobiliu nuvažiuoti iki Ispanijos ir Portugalijos, – pasakoja galeristė. – Bet pervažiavusios Lenkiją, kurios keliai vietomis išties tragiški, ir pasiekusios Vokietiją, Frankfurtą prie Maino, supratome, kad dviem moterims tokia kelionė vis dėlto sudėtinga”.
Spontaniška pagunda
„Jūratė vairavo, o aš turėjau būti šturmane ir nenuleisti akių nuo žemėlapio ir kelio ženklų. Neslėpsiu, tai buvo labai nelengva mums abiem”, – atsidūsta I.Mikuličiūtė.
Ji prisimena įspūdį, kurį patyrė išvydusi Frankfurto prie Maino oro uostą. „Tai – tikras miestas…” – sako galeristė. Žvelgiant į kylančius ir besileidžiančius lėktuvus, kaunietėms šovė idėja varginančią kelionę automobiliu iškeisti į skrydį.
Po penkių valandų paieškų gigantiškame oro uoste moterys pagaliau aptiko tą stebuklingą vietą, kurioje kelionių agentūros prekiauja „paskutinės minutės” kelialapiais.
„Ten mes apstulbome pamačiusios, kas iš tiesų yra „paskutinės minutės” kaina, – pasakoja I.Mikuličiūtė. – Už 300 eurų tu gali nuskristi į Dominiką, Meksiką, Jamaiką. Mes pasirinkome Meksiką, nes labai seniai svajojau pamatyti piramides. Ir, aišku, aš jas pamačiau”.
Nutarė nesėdėti viešbutyje
Kaunietės, įsigijusios poilsinius kelialapius po 1000 Lt, pamatė ne tik Meksiką su majų ir actekų piramidėmis.
„Mes nesėdėjome viešbutyje, – kalba I.Mikuličiūtė, – nors sąlygos ten buvo fantastiškos. Keturios žvaigždutės, viskas įskaičiuota – ir valgiai, ir alkoholiniai bei gaivieji gėrimai, ir maudynės masažiniame baseine, iš kurio tu gali bėgti ir šokti į šiltą ir labai skaidrią jūrą. Norėjome kuo daugiau patirti, pamatyti, todėl keldavomės 4 valandą ryto, sėsdavome į išsinuomotą automobilį ir keliavome. Taip mes pasiekėme net Belizą, Gvatemalą”.
Per dieną sukorusios šimtus kilometrų moterys grįždavo į viešbutį. „Vėlai vakare, labai pavargusios puldavome valgyti, – pasakoja galeristė. – Oras Meksikoje toks, kad tarp pusryčių ir vakarienės nesinorėdavo nieko – tik daug vandens. 35 laipsniai karščio ir 65 procentai drėgmės. Kaip pirtyje. Užtai apie pusiaunaktį savo viešbutyje vandens dietą baigdavome tikra puota”.
Iguanų baras ir naktibalda vėžlė
„Maistas buvo skanus ir gausus, – prisimena I.Mikuličiūtė. – Sultys, išspaustos iš tavo pasirinktų vaisių. Meksikiečių labai vertinamas omletas su tavo pageidaujamais prieskoniais. 4-5 rūšys mėsos, begalė vaisių ir daržovių, patiekalai iš makaronų ir ryžių… Viskas aštru ir labai šviežia”.
„Iki pirmos valandos nakties ten gali valgyti, kiek telpa. Tiek pat dirba ir baras prie jūros, kuriame du barmenai paslaugiai pilsto sultis, vaisvandenius, kokteilius su tekila. Ir – keturi baseinai, prie kurių šmirinėja katės dydžio iguanos. Jos tokios įžūlios, kad net treptelėjus koja nebėga, o vieną šių driežų pamėgtą barą taip ir vadina: iguanų baru”, – pasakoja kaunietė.
I.Mikuličiūtei labai patiko nardyti su vandens akiniais ir vamzdeliu Karibų jūroje. „Ten, net visai prie pat kranto, gausybė žuvų ir jos visai nebijo žmogaus, plaukia prie tavęs būriais, nepaprastai gražios, spalvotos”, – sužavėta prisimena ji.
Kartą, jau sutemus, šviečiant „apvirtusiam” meksikietiškam mėnuliui, į paplūdimio smėlį atropojo didžiulė vėžlė. „Ji buvo pasirengusi dėti kiaušinius, net duobutė jiems jau buvo išrausta, bet visi puolė fotografuoti, ir vėžlė pabūgo”, – pasakoja I.Mikuličiūtė.
Šimtai kilometrų džiunglių keliais
Tačiau didžiąją paros dalį kaunietės, už 40 JAV dolerių parai išsinuomojusios automobilį, praleisdavo kelyje.
„Benzinas Meksikoje pigus, litras – 1,5 lito, tad mes leidome sau kaip reikiant pakeliauti”, – sako galeristė.
Džiunglės didelio įspūdžio kaunietėms nepaliko. „Tiesą sakant, jos visai neišvaizdžios, – kalba I.Mikuličiūtė. – Žemi, labai tankūs, pilni brūzgynų miškai, ir tiek. Bet mus perspėjo, kad prie Gvatemalos tose neįžengiamose tankmėse dar gyvena pirmykščių indėnų genčių, su kuriomis susidūrimas gali būti neprognozuojamas”.
Keliautojos iš Kauno sutiko, kad tokiuose perspėjimuose gali būti tiesos, bet jų tai neišgąsdino. „Vedantys per džiungles keliai ten labai puikūs, tad mes net nedvejojome, leistis į keliones ar tinginiauti viešbutyje”, – nusijuokia I.Mikuličiūtė.
„Dabar, grįžus į Lietuvą, 500 kilometrų atstumas man atrodo vienas juokas, – kalba ji. – Meksikoje per dieną sukardavome ir 1000, ir daugiau kilometrų”.
Kontrastų sūpuoklėse
Keliauninkės iš Kauno keliavo ne tik maršrutais, kuriais organizuotai vežiojami turistai. Jos nutarė pamatyti ne katalogų Meksiką, o tokią, kokią tą šalį mato jos gyventojai metisai – žemaūgiai šaukiniu „Olė” pasisveikinantys vyrai ir moterys, ispanų ir indėnų sąjungų palikuonys.
„Mes aplankėme ir žmonių knibždančius miestus, pilnus modernaus blizgesio, ir kaimelius, į kuriuos turistai paprastai neužklysta”, – pasakoja I.Mikuličiūtė.
„Kontrastai ten be galo pribloškiantys, – konstatuoja ji. – Šalia prabangos – baisus skurdas. Greta dangoraižių – šiurpūs lūšnynai. Bet žmonės ten labai daug šypsosi”.
Kaunietės, nusipirkusios nebrangią vizą į Belizą, apie 1000 kilometrų dardėjo tos, jau nebe metisų, bet juodaodžių šalies keliais. „Per tą šalį važiavome ne nuomotu automobiliu, bet autobusu, – pasakoja I.Mikuličiūtė. – Pačia žemiausia klase, nes norėjome pamatyti tikrąjį Belizo veidą”.
Daugybę kartų, sustojus autobusui, jo keleivius tikrino policija. „Ieškojo narkotikų, – paaiškina galeristė. – Tiesa, mūsų kelionėje taip ir nerado. Bet supratome, kad tai – opi problema. O alkoholio vietiniai vartoja nedaug”.
Namo palydėjo tornado
Nemaloniausias nuotykis, ištikęs kaunietes egzotiškos jų kelionės metu, buvo pavogta vaizdo kamera ir kokybiškas foto aparatas.
„Tai nutiko puikiajame mūsų viešbutyje, – sako I.Mikuličiūtė. – Regis, tai apsaugininkų darbas. Apvogtos buvome ne mes vienos. Ką padarysi, tai tokia šalis, kurioje gausu ne tik šypsenų”.
Tačiau vagystė viešbutyje negalėjo užtemdyti kvapą gniaužiančių įspūdžių. „Mes aplankėme 10 miestų, plaukėme laivu ir stebėjome delfinus, grožėjomės Meksikos pavasariu, kuris šiuo metu žydi įvairiausiomis spalvomis, matėme pelikanus, besivėdinančius didžiuliais sparnais… Ir jų bažnyčių architektūra, ir actekų bei majų piramidės, ir murzini besijuokiantys vaikai skurdžiuose kaimeliuose – ne, šito neįmanoma pamiršti”, – kalba I.Mikuličiūtė.
„Po šios kelionės į kitą Žemės rutulio pusę pasaulis man tarsi sumažėjo, – kalba ji. – Žmogui, jo mąstymui tokia patirtis labai naudinga. Aiškiai suvokiau, kad planeta, kurioje gyvename, yra tokia nedidelė, ir atstumai joje – tik sąlyginis dalykas”.
Dar vienas nuotykis kauniečių laukė išskrendant lėktuvu namo. Skrendant virš vandenyno, jų lėktuvą pradėjo blaškyti ir purtyti. „Mes išsigandome, nesupratome, kas vyksta, – pasakoja I.Mikuličiūtė. – Tik vėliau sužinojome, kad tai – tornado, nusiaubęs Floridą ir atūžęs į Meksiką vos spėjus mums išvykti”.
Jūratė Kuzmickaitė