Daugelis žmonių nežino, kaip padėti epilepsijos priepuolio ištiktajam, tad ne veltui sergantieji baiminasi likti be pagalbos.
Sergančiųjų epilepsija veidų neišvysime televizijos ekranuose ar žiniasklaidos puslapiuose. Jie itin vengia savo ligos paviešinimo, baiminasi neigiamos aplinkinių reakcijos. Neseniai Lietuvos epilepsija sergančiųjų integracijos asociacijos (LESIA) užsakymu bendrovės RAIT atlikta apklausa parodė, kad mūsų žmonės dažnai klaidingai supranta šios ligos kilmę. Sovietmečiu išties ją gydė psichiatrai, tačiau pastaruoju metu, remiantis pasaulio ir Europos praktika, epilepsija pripažinta neurologinės kilmės susirgimu. Jo priežastimi gali tapti net paprasčiausias gripas ar kokia kita infekcija, smegenų auglys, jų sutrenkimas. LESIA vadovės, dr. Danutės Murauskaitės teigimu, Lietuvoje kasmet įregistruojama apie tūkstantį naujų šios ligos atvejų.
Priepuoliai sunkėjo
50-mečiui vilniečiui Edmundui (vardas pakeistas) epilepsija prieš 12 metų atsirado po smegenų absceso operacijos. Po keturių mėnesių namie ištiko pirmas priepuolis, vėliau jie kartojosi vis dažniau. Iš pradžių vyras prisimindavo, kas su juo dėjosi ištikus priepuoliui, bet negalėdavo nusakyti žodžiais, vėliau prasidėjo didieji priepuoliai, lydimi sąmonės netekimo.
Edmundas sako galįs nujausti priepuolį. Šią būseną jis vadina aura. Gresiančio pavojaus pojūtis užvaldo likus vos keletui minučių iki priepuolio, tačiau per jas vyras spėja atsigulti ant grindų. Paskui – 4-5 minutes trunkantis sąmonės netekimas, atsigavus – skausmas visame kūne, tarsi būtų sumuštas ir nežinia nei kur esąs, nei kas vyksta. Po priepuolio prireikia visos savaitės, kad pasijustų atsigavęs.
Gali ištikti bet kur
Priepuolis užklupdavo po keletą kartų per mėnesį. Porą kartų buvo ištikę parduotuvėje, bet, laimė, vyrą lydėjo žmona. Kartą – baseino duše, mat sergantiesiems epilepsija medikai rekomenduoja plaukioti. Edmundas irgi pastebėjo, kad plaukiant priepuolių nebūna. Anuomet, pajutęs prasidedant priepuolį, Edmundas spėjo nubėgti į drabužinę. Vis dėlto, po šio įvykio jis tenkinasi vandens procedūromis namie.
Pastaruoju metu pašnekovas jautėsi geriau, didžiųjų priepuolių, kai netenkama sąmonės, nebuvo jau pusantrų metų, – matyt, padėjo gydymas. Tačiau šių metų spalį vėl užklupo net du iš eilės. Laimė, abu kartus pasitaikė būti namie, kur, kaip pats sako, ir sienos padeda. Tačiau mažųjų priepuolių išvengti nepavyksta: būna, kad norisi kažką, ko iš tiesų nėra, nuimti nuo veido, netikėtai ima drebėti rankos ar kojos. Tačiau tokių situacijų vyras nesibaimina: svarbiausia – išsilaikyti ant kojų.
Darbas gydo
„Šiais laikais tokiems kaip man labai sunku įsitvirtinti gyvenime”, – sako Edmundas. Beje, šis vyras – vienas iš nedaugelio, kurie sirgdami šia liga dirba. Dažniausia jo likimo draugai ligą slepia. Taip pat ir Edmundo darbdavys bei bendradarbiai nežino apie jo negalavimą. Pašnekovas sako nenorįs to atskleisti, nes neįsivaizduojąs, kokios sulauktų reakcijos. Ankstesnėje darbovietėje vadovas, sužinojęs apie ligą, leido suprasti, kad įstaigoje žmogus nepageidautinas.
Minėtoji RAIT apklausa taip pat parodė, kad įmonių ir organizacijų vadovai mažai informuoti apie šią ligą, prastai žino, kaip padėti priepuolio ištiktam žmogui.
Pasak D.Murauskaitės, net ir gydytojai dažnai sėja nepasitikėjimą nesuprasdami, kad sergantieji epilepsija galėtų užsiimti daugybe veiklos. Užsienio šalių praktika parodė, kad darbas turi savotišką gydomąjį poveikį. Štai Vokietijoje epilepsija sergantys jaunuoliai dirba prie programinių staklių, net nedėvėdami šalmų ir, anot D.Murauskaitės, per 20 metų ceche nebuvo nė vieno priepuolio. Tai gali ištikti koridoriuje, bet ten dėl saugumo pagalvėlių.
Edmundas pasakoja, kad dabartiniame darbe jo nebuvo ištikęs joks priepuolis jei nujaučia pablogėjimą, ramiai pasėdi, kol praeina. „Darbas veja šalin blogas mintis. Kai neturi kuo užsiimti, tuojau užplūsta savigrauža, gyvenimas atrodo nemielas”, – prisipažino pašnekovas. Jo teigimu, vis dėlto darbas turėtų būti ramus, nekelti įtampos, kuri iššauktų priepuolį. Edmundui labai priimtina dabartinėje įstaigoje nuolatinė, aiški darbotvarkė, leidžianti išvengti stresų.
Paniška baimė
Laisvalaikiu vyras mėgsta pasiklausyti ramios tylios klasikinės muzikos, – ji gerai veikia. Kartais nueina į Filharmoniją, teatrą. Tačiau staigia garsų lavina užliejantys kino seansai veikia trikdančiai, tad teko jų atsisakyti. Daug naudingesni kasdieniai poros valandų pasivaikščiojimai, į kuriuos išsirengia lydimas žmonos.
Vis dėlto iki galo susigyventi su liga taip ir nepavyko. Deja, vaistų, kurie padėtų išvengti priepuolio, nėra. „Iki šiol tiesiog paniškai jo bijau. Juk ten, kur einu, dažniausiai asfaltas, plytelės. Baisu, kad griūsiu ir niekas nesuskubs į pagalbą”, – neslepia Edmundas. „Kai nėra priepuolio, galiu jaustis laimingas, norisi gyventis, tačiau priepuolis vėl viską sujaukia”, – reziumuoja Edmundas.
Susirgti rizikuojama visą gyvenimą
* Epilepsija serga apie 1 proc., o šios ligos simptomai pasireiškia maždaug 5 proc. gyventojų. 2006-ųjų duomenimis, Lietuvoje buvo apie 20 tūkst. sergančiųjų šia liga. Ne visi suvokia ją turį, todėl manoma, kad tokių žmonių gali būti net 30 tūkst. arba 9-10 proc. visų neįgaliųjų.
* Tikimybė susirgti išlieka visą gyvenimą, – epilepsija gali ištikti ir vaikystėje, ir senatvėje. Medikai pabrėžia, jog Lietuvos pacientams yra pasiekiami visi pagrindiniai vaistai nuo traukulių.
* Kaip rodo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos duomenys, apie 82 proc. epilepsija sergančiųjų Lietuvoje neturi jokio profesinio išsilavinimo. Nedirba apie 80 proc. jų, nors, kaip rodo garsių istorinių asmenybių pavyzdžiai, jie yra gabūs žmonės.
Kaip suteikti pagalbą
Priepuoliai gali pasireikšti ir akies trūkčiojimu. Būna, kad žmogus ištisai kalba ar daro tik vieną ir tą patį judesį. Pasitaiko dar blogiau, kai žmogų ima tąsyti, iš burnos veržiasi putos. Tačiau epilepsijos priepuolių aplinkiniams nereikėtų baimintis, – sako medikai. Svarbiausia – suspėti po galva pakišti kokį nors minkštą daiktą: tai gali būti ir rankinė ar striukė. Jei žmogus griuvo be sąmonės, reikėtų jį papurtyti. Tačiau jokiu būdu nieko nekaišioti į burną, – kad reikia kišti šaukštą iki šiol klaidingai mano net medikai. Derėtų elgtis kitaip: pakreipti gulinčio be sąmonės žmogaus galvą į šoną ir tiesiog palaukti. 9 iš 10 priepuolių praeina savaime. Jie paprastai trunka 2-4 minutes, tad kviesti greitosios pagalbos nereikia. Tik tada, kai ligonis ir po 5-10 minučių vis dar neatgauna sąmonės, derėtų ieškoti medikų pagalbos.
Atsipeikėjęs žmogus būna tarsi apdujęs, nesiorientuoja, tad patariama palaukti, kol visiškai grįš sąmonė, pasiteirauti, kur gyvena, koks vardas, palydėti jį ar kitaip pagloboti.