Premjeras pagaliau pastebėjo, kad visokių ribinių verslų priežiūros tarnybos yra labiau panašios į priedangos organizacijas nei į valdžią, kurių bijotų prižiūrimieji. Draudimo kompanijas ganyti turėjusi valdiška komisija susimovė: paliko be draudimo 100 000 vairuotojų ir dabar maloniai patarinėja prisiteisti iš bankroto draudimo likučius, bet pirma kuo skubiau iš naujo apsidrausti. Antraip draudimo bendrovės bankrotas gali tapti ten apsidraudusiųjų asmeniniu bankrotu.
Kadangi draudimo įstatymas Seime buvo užrašytas diktuojant draudimo verslininkams, tai privalomai apsidraudusi tauta liko durniaus vietoje. Kaip pinigus mokėti ir kas bus, jei nemokėsime, ten aprašyta. Visos įmanomos pinklės būsimiems nelaimėliams – taip pat. Draudimo bendrovių naudai poįstatyminiuose aktuose netgi nurodyta, kad nukentėjusysis turi primokėti, jei jo automobilis bus suremontuotas naujesnėmis detalėmis nei buvo (gal tuomet verta numatyti, kad avarijose sužaloti pensininkai taip pat turi primokėti?). Nenumatyta tik klientų apsauga. Aišku tik, kad bendrovei bankrutavus nuostoliai padalinami jiems.
Užjaučiu bankroto klientus, tačiau ši istorija sukelia kitų neramių minčių. Dabartiniai 30-mečiai ir 40-mečiai yra smarkiai praturtinę draudimo kompanijas kaupiamaisiais draudimais – gyvybės ir pensiniais. Tose bendrovėse guli daugiau ar mažiau soti daugybės žmonių senatvė. Kas bus, jei tokios ar kitokios sudėties draudimo komisija pražiopsos tokias paslaugas teikiančios bendrovės bankrotą? Juk daugelio jų „galai” – užsienyje. Ir kai kuriais atvejais ne tokiame saugiame, kaip norėtųsi.
Jau dabar aišku, kad nuo infliacijos draudikai mūsų pinigų neapsaugos. Kasmet deklaruojami pelnai tokie menki, kad kyla įvairių minčių apie buhalterinę apskaitą ir jos skyles. Kaupti pinigus draudimo bendrovėse verta tik dėl lengvatos, kurios dėka tas infliacijos nuostolis patenka į apsidraudusiojo kišenę kaip mokestinė kompensacija. Tačiau ar mes galime būti ramūs dėl draudikams patikėtų pačių santaupų? Klausimas retorinis, tačiau dėl to pražiopsoto bankroto – labai aktualus.
Premjeras tikisi sunerimusią rinką vėl užmigdyti atleisdamas iešmininkus. Tik visa tai labiau panašu į spektaklį, nes daug didesniuose dalykuose socialdemokratai jau yra prikrėtę tautai kiaulysčių. Tereikia prisiminti bankų griūtį, kuri visus, išskyrus tuometinį premjerą socialdemokratą, ištiko netikėtai.
Teisybės vardan reikia prisiminti ir konservatorių Vyriausybę, kuriai valdant visokie premjero vardo pinigai prieš įvedant litą sušoko įspūdingą kankaną. Kulnu nugarą kasėsi. Tuometinis Lietuvos banko vadovas viską taip gerai reguliavo, kad, atsitiktinai ar ne, jo įkurtas komercinis bankas iš to svyravimo dažniausiai išlošdavo. Taigi, iš konservatorių tikėtis opozicinės kontrolės šiandien nelabai gali. Per daug jie susiraizgę su valdžia buvusiomis nuodėmėmis.
Dėl to naivu tikėtis, kad mus kas nors įspės, ir dabartinės darbingos kartos santaupos neišnyks kokio nors grandiozinio bankroto liūne taip pat, kaip dabartinių senolių pinigai išnyko Lietuvos taupomajame banke. Kas garantuos, kad būsimieji pensininkai senatvėje nesirikiuos į eilutę prie taupkasių langelių, per kuriuos jiems nemaloningai atiduos tik menką dalį jiems priklausančių pinigų?
Jei apskritai atiduos, nes iš pensininkų vogtais pinigais galima pastatyti dar daug valdovų rūmų. Ir valdovų dangoraižių. O tie visi taupytojai gali atsidurti kvailių lauke kaip tas Pinokis, kuris patartas raišo lapino ir aklo katino užkasė pinigėlį ir tikėjosi derliaus.
Rūta Grinevičiūtė
„Vakarų ekspresas”