Potvynio apsemti gyventojai šiuo metu džiovina savo daiktus ir, keikdami jų neįspėjusius pareigūnus, kol kas moja ranka į nuostolių atlyginimą. Tačiau manoma, jog jų skundų banga teismus, Savivaldybę, kitas institucijas pasieks artimiausiu metu.
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Butų ūkio ir energetikos skyriaus vedėjo pavaduotoja Birutė Paulaitienė vakar tikino, jog Savivaldybėje žmonių prašymų atlyginti potvynio metu patirtus nuostolius dar nėra.
Gauti trys prašymai suteikti laikinus būstus, septyniuose prašymuose kreipiamasi dėl apsemtų šulinių.
„Dažniausia gyventojai skambina ir piktinasi tuo, kad niekas jų apie potvynį neįspėjo. Jiems labiausia pritrūko informacijos, tad su raštiškais prašymais jie planuoja kreiptis į miesto merą”, – akcentavo B. Paulaitienė.
Sugadino buitinę techniką
Klaipėdos rajono Kiškėnų kaimo gyventojai piktinasi tuo, kad niekas nesiruošia atlyginti padarytų nuostolių. Šio kaimo teritorijoje esančios „Ąžuolyno” sodo bendrijos gyventojai, įsikūrę arčiau Smiltelės upelio, patyrė didelę žalą.
„Vanduo sugadino šildymo sistemą, buitinę įrangą – skalbyklę, dujinę viryklę. Mūsų kaime vyksta daug statybų, tad vanduo sugadino statybines medžiagas, įrankius”, – sakė čia gyvenanti Albina.
Gyventojai tikina, kad potvynis šiemet nebūtų buvęs toks didelis, jei ne statybininkų aplaidumas remontuojant tiltą – vietoje senosios vandens pralaidos buvo įrengta daug mažesnė, todėl vandens srautas paprasčiausiai nebespėjo pratekėti.
Pranas Bernotas tvirtino, jog senasis, dar vokiečių statytas tiltas tokių problemų nesukeldavo – jos prasidėjo vos pastačius naująjį. Vanduo čia ne tik užliejo namus, bet ir nuplovė dalį kelio sankasos.
Į teismą – visi kartu
P. Bernoto šeima potvynio nuostolius skaičiuoja ne viena dešimtimi tūkstančių litų. Žmonės planuoja kooperuotis ir dėl žalos atlyginimo kreiptis į teismą.
„Ąžuolyno” bendrijoje gyvenantis Jonas Laivys savo nuostolius vertina kukliau – apie 1 000 litų, tačiau atgauti šiuos pinigus jis taip pat norėtų.
Penkiolika metų čia sodą turinti 84 metų Bronislava Rinkevičienė tvirtino, jog nuo vandens nukentėjo ne tik gausiai šiais metais užderėjusios daržovės, bet sodo namelį buvę baldai, buities rakandai.
„Savo apsemto namelio stogą stebėjau per televizijos žinias. Nesitikiu, kad kas kompensuos nuostolius”,- sakė ji.
Kai kurie sodų bendrijos gyventojai ypač nerimaujantys dėl to, kad potvynio metu į vandenį pateko cementas, trąšos, kalkės ir panašūs dalykai. Daugelis jų norėtų dezinfekuoti apsemtas savo patalpas, tačiau nežino kaip tai padaryti.
Čia gyvenanti Albina tvirtino, kad jokių tarnybų atstovai čia po potvynio taip ir nepasirodė.
„Negi mes nenusipelnėme net psichologinės paramos, ką jau kalbėti apie materialinę? Manau, jog ją bus dar sunkiau gauti”, – tvirtino sodų gyventoja.
Buvo apsidraudusi
Jolanda Šoblinskienė, vienos didžiausių kaimo turizmo sodybų Klaipėdos apskrityje „Vienkiemis” savininkė teigė, jog dėl nelaimės valdininkų nekaltina – tai tiesiog stichija.
Šoblinskų šeima tuo metu atostogavo Ispanijoje, tad sodybos gelbėjimo nuo potvynio darbams vadovavo iš užsienio. Nuostolių neatlaikius vienai iš šalia esančių Akmenos užtvankų esama labai didelių. Jie vis dar tikslinami, tačiau manoma, jog suma sieks ne mažiau nei 200 tūkstančių litų.
Savininkė išgyvena mažiau nei kiti nukentėjusieji nuo potvynio – ji savo turtą buvo apdraudusi. „Vienkiemis” prieš keletą metų jau buvo apsemtas, čia būta ir gaisro.
Labiausiai šeimininkams gaila potvynio metu paskendusių gyvūnų. Visa kita iki kitų metų pavasario tikimasi atstatyti.
Beje, iki potvynio čia gyveno nemažai užsieniečių: anglų, žydų, vokiečių, rusų. Visi jie sodybos prieigas pradėjus semti vandeniui skubiai išvyko.
Atsiskleidė statybininkų „nuodėmės”
Ramybės vis dar neranda ir Tauralaukio kotedžų šeimininkai. Viena iš čia gyvenančių moterų akcentavo, kad ją labiau nei potvynis išgąsdino statybininkų brokas.
Tuo metu, kai vanduo sėmė pirmąjį kotedžo aukštą, jis ėmė tekėti ir pro namo stogą. Statybininkai stogą remontavo jau du kartus, tačiau moteris nėra įsitikinusi, kad jų pagalbos nereikės ir po artimiausio lietaus.
„Mes įsigijome brangų būstą, paskutinius pinigus investavome į remontą, o dabar visos mūsų iliuzijos griūva tarsi kortų namelis, – sakė ji.
– Dieną prieš potvynį į naująjį būstą atsivežiau savo daiktus. Negi valdininkai nežinojo kas mums gresia ir negalėjo nors puse žodžio įspėti? Į kotedžą atvažiavau tik po potvynio, kai vandenyje jau plaukiojo mano daiktai ir net dokumentai”.
Žaneta Skersytė
„Vakarų ekspresas”