Lietuvos aukštosios mokyklos nepaliaujamai skundžiasi pinigų stygiumi, tačiau šimtus tūkstančių išleidžia nuosavam transportui pirkti ir išlaikyti. Nors automobilių parkai turėtų tenkinti studentų poreikius, ne paslaptis, kad dažniausiai jais naudojasi universitetų vadovybė.
Praėjusį mėnesį Vyriausybė patenkino Vilniaus universiteto prašymą leisti įsigyti tarnybinį lengvąjį automobilį, ne brangesnį kaip už 100 tūkst. litų (be pridėtinės vertės mokesčio), iš valstybės biudžete šiai aukštajai mokyklai patvirtintų bendrųjų asignavimų. Tačiau dar 1998 metais priimtas Vyriausybės nutarimas suteikia šalies aukštosioms mokykloms teisę pirkti automobilius, kainuojančius ne daugiau kaip 75 tūkst. litų, be pritarimo iš šalies.
Visos be išimties Lietuvos valstybinės aukštosios mokyklos iki šiol išlaiko ir plečia iš sovietmečio paveldėtus autoūkius – struktūras, aprėpiančias automobilius, garažus, juos prižiūrinčius vairuotojus, mechanikus, kitus specialistus. „Tai bendra problema. Visi universitetai turi tokius ūkius. Ir ne tik universitetai – ir savivaldybės, ir Seimas. Jeigu kada nors bus nuspręsta, kad negalima jų turėti, žiūrėsime, kaip narplioti šį klausimą. Bet iki šiol tas ūkis niekada ir niekam neužkliūdavo”, – LŽ aiškino Kauno technikos universiteto (KTU) Infrastruktūros prorektorius Sigitas Stanys.
Tokių autoūkių, paveldėtų dar iš sovietmečio, išlaikymas grindžiamas studentų poreikiais. Esą jie vežami į praktiką, įvairius renginius, be to, transportu naudojasi aukštųjų mokyklų ūkiu besirūpinantis personalas.
„Jeigu mus ir įtikintų argumentai, kad autoūkio resursai naudojami studentams, tai tik pačiu minimaliausiu požiūriu ir išimtiniais bei retais atvejais. Tai skamba tikrai labai fantasmagoriškai”, – stebėjosi Lietuvos studentų sąjungos vicepirmininkas Dainius Dikšaitis.
Pigiau negu taksi
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) dar spalio mėnesį priėmė rezoliuciją „Dėl valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų bei įmonių tarnybinio transporto naudojimo”. Joje iš biudžeto išlaikomoms įstaigoms rekomenduojama savo interneto puslapiuose skelbti visų turimų tarnybinių automobilių valstybinius numerius, nurodyti, kokiam padaliniui automobilis priklauso, taip pat siūloma visą tarnybinį transportą žymėti specialiais lipdukais, kurie skelbtų, kad mašina – valdiška.
Iš autoūkius turinčių šalies aukštųjų mokyklų VTEK rekomendacijos iš dalies paiso tik Vilniaus pedagoginis universitetas (VPU). Jo internetiniame tinklalapyje skelbiamas visas sąrašas šios aukštosios mokyklos valdomų transporto priemonių, taip pat jas prižiūrinčių vairuotojų pavardės.
VPU autoūkio dispečerė Inga Antanavičiūtė neslėpė, kad jų turimi autobusiukai skirti studentams vežioti, o lengvieji automobiliai – rektorių ir prorektorius. „Tenka daug kur važiuoti – į Vilniaus universitetą, Seimą, ministerijas, rektorių konferencijos posėdžius. Reikia ir svečius sutikti, į įvairius renginius vykti”, – aiškino darbuotoja.
VPU leidžiamo laikraščio „Šviesa” redaktorius Juozas Skomskis buvo dar atviresnis. Kalbėdamas su LŽ jis patikino, kad universiteto autoūkio paslaugomis mielai naudojasi šios aukštosios mokyklos darbuotojai. Taip važiuoti esą daug pigiau negu taksi, nes sumokėti tenka tik už degalus – nei mašinos amortizacija, nei kitos išlaidos į kainą neįskaičiuojamos.
„Automobilį visai nesunku užsisakyti: reikia pateikti paraišką, o jei skubu – tartis tiesiai su ūkio direktoriumi. Bent jau ankstesniam vadovui dirbant taip buvo”, – atviravo J.Skomskis.
Kasdienybės margumynas
VPU rektorius prof. Algirdas Gaižutis tikino nesekantis ir netikrinantis, kaip darbuotojai naudojasi tarnybiniu transportu. Tai esą atsakingo prorektoriaus funkcijos.
„Liečiate klausimus, kurie yra kasdienybės margumynas. Čia ne universitetinio gyvenimo alfa ir omega. Programos, jų atnaujinimas, modernizavimas – štai kur yra visa gyvastis”, – aiškino rektorius.
Pasak A.Gaižučio, autoūkis neatsiejamas nuo studijų proceso. „Nežinau, kaip jį paleidus ar atidavus kokiai nors bendrovei būtų galima sustyguoti reikalus. Ar universiteto mašina rektorių veža, ar jis pats važiuoja – ne esmė. Čia ne tie didieji pinigai, dėl kurių verta sukti galvą”, – samprotavo VPU vadovas, vežiojamas prieš penkerius metus pirktu „Volvo S80”.
Jo teigimu, rektoriui skirtas automobilis ir vairuotojas yra universiteto reikmė. „Jeigu mano darbas būtų kaip buhalterio, automobilio man nereikėtų. Bet rektoriui reikia būti visur – ir Seime, ir ambasadų priėmimuose, ir visokiuose velniuose. Taip tik sutaupau laiko ir energijos”, – tvirtino A.Gaižutis.
Argumentas – pigiau
Visų be išimties aukštųjų mokyklų atstovai tikino, kad išlaikyti nuosavą autoūkį universitetams kainuoja pigiau, negu pirkti transporto paslaugas iš tuo užsiimančių bendrovių. Pasak Vilniaus universiteto (VU) administracinių reikalų prorektoriaus dr. Alekso Pikturnos, paslaugų pirkimas aukštosioms mokykloms atsieitų maždaug 80 proc. brangiau nei savo ūkio išlaikymas.
Klausimas, kas pigiau – išlaikyti autoūkį ar pirkti paslaugas, A.Pikturnos teigimu, VU svarstytas dešimtis kartų, bet keisti situacijos kol kas neketinama. „Gal reikėtų išsamesnės analizės, kiek tai ekonomiškai apsimokėtų ar neapsimokėtų. Tačiau nežinau, kaip tai būtų galima suskaičiuoti”, – antrino kolegai ir KTU prorektorius S.Stanys.
Aukštųjų mokyklų atstovai tikino, kad nuosavo transporto ir jo priežiūros išlaidos dengiamos iš specialiųjų programų lėšų – kitaip sakant, iš pačių universitetų uždirbtų pinigų, ir yra ne tokios jau didelės. Tarkim, VU nurodo per metus autoūkio išlaikymui išleidžiantis apie 200 tūkst. litų, KTU – apie 300 tūkst. litų. Panašius skaičius pateikia ir kitos aukštosios mokyklos.
„Autoūkiai prie aukštųjų mokyklų buvo visada, nuo neatmenamų laikų. Galima svarstyti, jog rektorius ir kiti darbuotojai galėtų naudotis nuosavu transportu, bet jei važiuoja darbo metu – kaip tada? Niekada nepatikėsiu, kad kas nors darbo reikalams naudoja nuosavus automobilius. Už dyką nieko nebūna”, – kalbėjo VU prorektorius A.Pikturna.
Pasak jo, universiteto vadovai transportu nepiktnaudžiauja. VU rektorius Benediktas Juodka važinėja 7-8 metų „Hyundai Sonata”, pirkta dar jo pirmtako. „Senutė tokia, sutvarkyta, dar riedanti. Paprasta mašinėlė, kuri prieš tiek metų kainavo kokius 35 tūkst. litų. Galėtumėte ją palyginti su kitų rektorių automobiliais”, – apie B.Juodkos mašiną pasakojo A.Pikturna.
Kelia nuostabą
Aukštųjų mokyklų atstovai nenuilsdami tvirtina, kad autoūkis pirmiausia skirtas studentams – jie vežami į praktiką, sporto, kultūros renginius. „Argumentas, jog autoūkiai daugiausia tenkina studentų poreikius, nėra tikslus. Į paskaitas jų niekas nevežioja geltonais autobusiukais. Net kai aukštųjų mokyklų sportininkai ar saviveiklininkai vyksta toliau, dažniausiai samdomi autobusai”, – LŽ sakė VU Chemijos fakulteto profesorius Vytautas Daujotis.
Darbo užsienio universitetuose patirties turintis mokslininkas teigė, jog tiek Europos, tiek Jungtinių Amerikos Valstijų aukštosiose mokyklose galioja praktika samdyti paslaugas teikiančias bendroves, o ne užsikrauti papildomų ūkinių funkcijų. „Ką reiškia pasakymas, kad Lietuvai tai būtų per brangu? Juk dabar reikia išlaikyti techninį personalą, turėti šaltkalvius, mechanikus, garažus. O universitetuose toks ūkis organizuojamas ne geriausiu būdu”, – aiškino V.Daujotis.
Jo manymu, turėdamos autonomiją aukštosios mokyklos piktnaudžiauja suteikta laisve, dažnai kuria gerovę savo vadovybei. „Ypač neefektyviai naudojamos lėšos, numatytos ūkinėms funkcijoms. Ir dėl autoūkių, ir dėl žemės, kuria disponuoja mokslo įstaigos, periodiškai įsiplieskia skandalai”, – neslėpė profesorius.
Kalbos, kad aukštųjų mokyklų autoūkiai skirti studentų poreikiams tenkinti, glumina ir besimokančiųjų atstovus. „Tai įdomi ir originali argumentacija, – LŽ sakė LSS viceprezidentas D.Dikšaitis. – Sunku komentuoti skirtingų aukštųjų mokyklų veiksmus, bet natūralu, kad vasarą joks universitetas studentų į praktiką nevežioja. Aukštųjų mokyklų transportas – ne mokykliniai autobusiukai. Studentai už savo pinigus važiuoja į praktikos vietas.”
Šį mėnesį LSS susirūpino, ar šalies aukštosios mokyklos, pervedusios studentų stipendijoms skirtas lėšas į kitą programą, iš kurios užtikrinamos aukštųjų mokyklų administracinės ir ūkinės funkcijos, infrastruktūros gerinimas, nepažeidė teisės aktų. Studentai reikalauja atlikti net aštuonių aukštųjų mokyklų auditą ir nustatyti, kur nukeliavo daugiau kaip 3 mln. litų, skirtų stipendijoms.
„Mano manymu, skaidrumas, pasitikėjimas atsiras tada, kai bus tvarka. Tai jau pasitvirtino kitose valstybėse, – apie aukštųjų mokyklų atliekamas ūkines funkcijas dėstė buvęs švietimo ir mokslo ministras, Seimo narys Algirdas Monkevičius. – Dabar, kai kalbama apie aukštojo mokslo finansavimą, svarstoma tik tai, kaip paimti pinigus: ar iš biudžeto, ar iš studentų, o kaip jie bus panaudojami – atsakymų nėra.”
Pasak A.Monkevičiaus, ateityje aukštosios mokyklos turėtų atsisakyti netiesioginių funkcijų ir pirkti paslaugas iš atitinkamų bendrovių. „Jei vienos ar kelių aukštųjų mokyklų bendruomenės nežino apie to paties transporto panaudojimą, matyti, jog deramos tvarkos nėra. Mano galva, jeigu veikia universiteto reikmėms skirtas ūkis, viskas turi būti vieša – viešai nustatyta tvarka, viešos kasmetinės ataskaitos, kaip panaudojamos lėšos. Kai to nėra – aiškus ženklas, kad nėra ir tvarkos”, – pabrėžė parlamentaras.