„Kiek žmogui perdien reikia parašyti eilučių, kad per metus išleistų tris knygas?” – spėjo rašytojas Juozas Šikšnelis, pastebėjęs, jog tarp Nijolės Kliukaitės-Kepenienės ir Rimanto Černiausko vyksta neskelbtos rašymo varžybos.
Lapkričio 6 dieną I. Simonaitytės viešosios bibliotekos galerijoje „13 L” šiedu rašytojai pristatė dvi naujas knygas: N. Kliukaitė – romaną „Šatrijos Ragana”, R. Černiauskas – apsakymų rinkinį „Koridorių vilkas”.
Literatūros kritikas ir knygų leidėjas Valentinas Sventickas šmaikštavo, jog Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla neleidžia knygų apie šukuosenas ar kačių maistą, o tokius autorius kaip Folknerį ir Džoisą bei tik besiformuojančius užsienio klasikus, ir bene daugiausia lietuvių autorių knygų.
Tokia leidybos kryptis, pasak V. Sventicko, nėra labai pelninga, tačiau tai nustelbia malonumas. „Lietuviškos novelistikos šiuo metu „ne tiršta”, o R. Černiauskas šiais subjektyvizmo ir susireikšminimo laikais išsiskiria pasakotojo-fiksuotojo gebėjimais, neperša savo nuomonės, nepučia lyrinės miglos. Knygoje „Koridorių vilkas” beveik nėra išgalvotų istorijų ir likimų, autoriui nelabai rūpi intriga, ir kartais dėl to jis pralaimi. Tačiau čia kalba paukščiai, o pagėrusių ar libido kamuojamų žmogelių sapnai ar vizijos pinasi su tikrove. Skaitytoją sunku patraukti vien herojų sąmonės būsenom, tačiau R. Černiauskas – tikras vienišų neišsipildžiusių moterų išgyvenimų specialistas”, – sakė kritikas.
Milžinų paunksnėje
Aptardamas apysaką „Tolminkiemis”, V. Sventickas pastebėjo, jog kai prisiliečiama prie tautos didžiavyrių, dauguma rašytojų jų paunksnėje pasijunta irgi dideli, tad kūriniai savaime tampa ambicingi.
„Korektiška, kad R. Černiauskas eina kitu keliu ir Donelaitį vaizduoja senį, kankinamą dantų skausmų ir abejojantį kūrybos prasmingumu. Jo išskirtinumą atskleidžia mažmožiai, giliai dvasioje glūdintys principai, iškilaus žmogaus pajautos ir kasdienės priedermės. Įspūdį daro ramus pasakotojo tonas, be „išmislų” ir „atradimų”, – pastebėjo kritikas.
N. Kliukaitės romaną „Šatrijos Ragana” V. Sventickas įvardino kaip vieną slaptingiausių moterų paveikslų lietuvių literatūroje.
„N. Kliukaitei pavyko priartinti ir atverti Šatrijos vidinį pasaulį, tad ji ir nėrė į rizikos zoną. „Raganai” nereikėjo dermės, o problemos, daryti tai, kas uždrausta. Nijolė ją pavaizdavo kaip nenuspėjamą, net bauginančią asmenybę: naivią ir sykiu protingą, racionalią”, – kalbėjo knygos leidėjas.
Romane „Šatrijos Ragana” yra rašytojos laiškų fragmentai, liudijantys jos santykius su Višinskiu, meilę kunigui Kazimierui Bukantui, jos pirmą ir vienintelę naktį su Augustaičiu, pokalbių su iškiliais tautos žmonėmis. Stilizuota romano kalba šiuolaikinės prozos kontekste, prisodrinta retrospalvų, skamba itin gražiai ir gaivališkai
Kautynės su banginiu
Taip, „Tolminkiemis” – nesenstančios, amžinos vertybės. Tačiau užsipuoliau rašytoją R. Černiauską, kad kitomis savo novelėmis nugramzdina į sovietmetį arba pateikia jas kaip sausoką protokolą.
„Mes skaitome viduramžių noveles; argi istorija gali pasenti? Aš žinau, kad skaityt nustosime po milijardo metų, kai Saulė užges, o po keleto metų, manau, bus pats įdomumas skaityt sovietmečio noveles”, – atkirto rašytojas.
Jam nepatiko būti pavadintu „fiksuotoju”: herojų mintys esą jo mintys, jis operuoja herojų mintimis ir likimais. Kartais jis net nepasirenka to, kas jiems atsitinka, tačiau pripažino parašęs ir vieną autobiografinį romaną.
Užsiminu, jog kritikai rašė, kad rašytojų gyvenimas paprastai neįdomus, jie gyvena savo vaizduotės rėmuose ir vampyriškai siurbia kitų žmonių išgyvenimų materiją. O Černiauskas mėgstąs aprašinėti kvailelius, nevykėlius ir kitus rašytojus.
„Žinoma, mano gyvenimas neįdomus”, – sutiko R. Černiauskas, bet sakė, jog yra dalykų, dėl kurių neverta diskutuot, kaip ir dėl nukritusios plytos, trenkusios tau į galvą.
Rašymo jis nelaikąs darbu, nes jo darbas – organizuoti renginius, o rašąs tada, kai mintys pradeda jį sprogdint. Papriekaištauju, kad jo knygoje nėra stiprių, nestandartinio mąstymo ir neįprasto likimo herojų, kuriais norėtųsi sekti, kurie išjudintų dvasią, kaip antai nutinka, perskaičius gerą žurnalisto straipsnį.
„Aš galvoju, kad ir paprasti nuodėmingieji yra verti aprašyti, bandau įsiskverbt ir į jų vidinę visatą. O ką gauni, jei paskaitai apie banginių medžiotoją, kuris kaunasi su jūros stichija? O ar žinai, kaip sunku kautis žmogeliui, kai jį ištinka pagirios rytą, ir jis atsiduria tarp gyvenimo ir mirties, jei negaus 100 gramų? Tai jam yra daug sunkiau, negu medžiotojui kautis su banginiu.”
Rašytojas sakė negalvojąs, kad literatūra gali pakeisti žmogų, nebent tikinčiam į Dievą menas yra tarsi malda.
„Drąsos man užteko”
Nijolė Kliukaitė sutiko nėrusi į avantiūrą dėl Šatrijos Raganos – nepaprastai ryškios asmenybės. Dvaro moteris galėjo būt laimingai ištekėjusi, bet pasirinko kitą gyvenimą. Sakė nesigilinusi į jos kūrybos analizę, ją labiau domino tos mūsų lietuviškosios Žanos D’Ark, nešusios lietuvybės vėliavą, asmenybės, moteriškumo paslaptys.
„Kaip užkibau? Amerikos lietuviai paskelbė konkursą parašyt romaną apie iškilų veikėją, o konkursai mane veikia kaip arklį trimitas, pažadina. Galvojau apie kraštiečius, gal apie Daukantą, bet išvydau knygyne knygą su Šatrijos Raganos atvaizdu, ir tai man buvo mistinis ženklas”,- sako Nijolė.
„Jeigu rašyčiau apie jos gyvenimą, būtų kas kita, bet tai yra romanas, išgyvenimas, to žmogaus pajautimas. Savotiškai susitapatini su viskuo, apie ką rašai: jeigu apie krokodilą, jautiesi krokodilas. Dabar rašau apie Petkevičaitę-Bitę, nes man nepaprastai įdomios pasidarė to laikotarpio moterys, ir pati jaučiu, kad daug kas manyje keičiasi. Todėl, kad tos moterys turėjo žemę po kojomis, žinojo, ko siekia. Jose yra tiek pasišventimo, tikėjimo lietuvybe. Juk Ragana nemokėjo lietuviškai rašyti. Jos tapsmas lietuve man atrodo iš fantastikos srities. Keičiasi ir mano stilistika, net nežinau, ar man tai į naudą šiais laikais, lakoniškas mano tekstas apauga sodriais žodžiais, ir man to reikia, man taip „skanu”,- kalbėjo rašytoja.
Komentarai
Literatūrologas docentas Aleksandras Žalys:
„Černiausko knyga yra rupus sodrus realistinis stilius ir tikroviškas paveikslas, o Nijolės knygoje yra impresionizmo, tad jos – labai skirtingos, bet įdomios. Dabar žmonės griebia literatūrą, kuri juos nuodija ir teršia, o ne taurina, o išties abiejų rašytojų kūryba suteikia galingų idėjų. Ne, mano vertinimui neturi įtakos tai, kad artimai pažįstu Rimantą kaip žmogų, o Nijolę – iš toliau, labiau kaip aktorę scenoje, bet ji yra labai įspūdinga moteris ir talentinga rašytoja. Beje, man buvo malonu, kad vakaro metu buvo skaitoma daug teksto; tai atvėrė naujų prasmių fonetikos ir sintaksės požiūriu.”
Aktorė Virginija Kochanskytė:
„Pažinojau Nijolę kaip poetę, ir šis susitikimas man buvo netikėtumas. Net galvojau ką supainiojusi. Pasiklausius teksto, man iš tiesų – labai įdomu, kaip įdomus ir tų abiejų stiprių asmenybių gyvenimas ir kūryba. Mes gyvename tam pačiam mieste, bičiuliaujamės, be abejonės, įdomu, kaip mąsto apie pasaulį ir laiką, kuriame gyvename, mano bendraamžiai. Kūryba dar giliau ir plačiau, netikėčiau bičiulius atskleidžia.”