Vis pasirodo pranešimų, kad vyksta derybos dėl Tėvynės sąjungos, Krikščionių demokratų partijos ir Lietuvių tautininkų sąjungos susijungimo. Pranešama, kad šios derybos vyksta gana sparčiai ir sklandžiai, o visos trys partijos yra įsitikinusios, kad būtina telkti jėgas ir burti Dešiniąją alternatyvą, kuri turėtų inicijuoti permainas Lietuvoje.
Pačią idėją derėtų vertinti teigiamai. Akivaizdu, kad po aštuntus metus trunkančio kairiųjų valdymo šaliai reikia kito žvilgsnio, požiūrio, veikimo būdo. Kol kas matyti tik bandymas jungtis. Daug svarbiau bus tai, kokias alternatyvas, idėjas, novacijas rinkėjams pasiūlys besivienijantys dešinieji. Nuo principingos, patrauklios bei ambicingos rinkimų kovos, aiškiai išreikštų ir drąsių nuostatų priklausys, ar pavyks dešiniesiems aktyvuoti tą elektorato sluoksnį, kuris nejaučia didelių simpatijų kairiesiems bei populistams, bet ir kritiškai vertina konservatorius.
Mat be naujų balsų, remiantis vien nuoga aritmetika, prie tradicinio ir drausmingo Tėvynės sąjungos elektorato pliusuojant tuos kelis krikdemų ir tautininkų rėmėjų procentėlius, svaresnės pergalės dešiniesiems tikėtis sunku.
Čia svarbus būtų ir Liberalų sąjūdžio prisidėjimas prie naujo darinio. Sunkiai įsivaizduojama, kad tai vyktų susiliejimo į vieną partiją pagrindu, bet vieno rinkimų bloko formatas – visai reali perspektyva. Juolab kad tampa akivaizdu, jog ši partija yra nepajėgi savarankiškai konkuruoti politinėje kovoje, tačiau ji turi resursų, kurie gali būti nebloga paspirtis dešiniųjų jėgoms kovoje per būsimuosius rinkimus.
Jei kalbos apie alternatyvą iš tiesų rimtos, dešiniesiems politikams vertėtų atsigręžti ne tik vieniems į kitus, bet ir į visuomeninį pilietinį sektorių ir pakviesti jų lyderius prisidėti prie realios alternatyvos dabar vyraujančiai nomenklatūrinei korupcinei sistemai kūrimo. Šiame sektoriuje yra asmenybių, kurie savo principingumu, konkrečiu rūpesčiu „mažu žmogumi” yra tie ištekliai, kurie gali tikrai prisidėti prie pokyčių šalyje. Toks sėkmę lėmęs žingsnis jau buvo žengtas Alytaus rajone, konservatoriams parėmus Kęstučio Čilinsko kandidatūrą. Todėl panašios iniciatyvos būtų sveikintinas dalykas.
Būtent vadinamųjų charizmatinių asmenybių stygius yra aštri problema dešiniųjų stovykloje. Tai krito į akis per praeitus prezidento rinkimus, kai taip ir nebuvo aiškiai išreikštos dešiniosios platformos. Lyderių krizės neįveiksi pramogų pasaulio veikėjų šmėkščiojimais rinkimų plakatuose.
Kad ir kaip ten būtų, pozityvus dalykas yra jau tai, jog pagaliau ir dešiniajame mūsų politikos sparne prasideda tam tikras cementavimasis, nes kol kas vyko atvirkštiniai, skaidymosi procesai. Klausimas tik vienas: kiek šis vienijimasis duos apčiuopiamos ilgalaikės politinės naudos, ar bus pasitenkinta gana pragmatiškais interesais? Juk žinoma, kad Molėtų meras V.Stundys ar G.Songaila laiko save „subrendusiais” parlamentiniam darbui, tik bėda – niekaip tam nedeleguojami rinkėjų… Juk kaip prisijungusių partijų lyderiai jie užsitikrintų vietas pirmame dešiniųjų bloko dešimtuke ir lengvai patektų į Seimą. Bent jiems jungtuvės su Tėvynės sąjunga turėtų lemti rimtų pokyčių.
Suprantama, be tokių interesų politika yra paprasčiausiai neįmanoma. Tačiau ne mažiau svarbus klausimas lieka ir darnios dešinės tapatybė, aiškiai artikuliuotos, o ne kokios abstrakčios vertybės. Nedovanotina klaida būtų, jei dėl vienybės, „tolkiniško” „Žiedo brolijos” pobūdžio sąjungos sukūrimo, pavyzdžiui, būtų „reanimuotas” G.Vagnorius, kadaise sėkmingai kompromitavęs dešiniąją politiką ir žlugdęs šalies ūkį ne mažiau už G.Petriką. Kažin, ar toks „pragmatiškumas” pasiteisintų ir atvertų tikrą Dešiniąją alternatyvą.