Trečią kartą olimpinėse žaidynėse dalyvausianti Lietuvos septynkovininkė Austra Skujytė neslepia savo svajonės – kitąmet Pekino olimpiadoje patekti į prizininkių trejetą. „Norėčiau, kad vėl riedėtų džiaugsmo ašaros”, – to sau linki Atėnų olimpiados vicečempionė.
Vasarą Osakoje (Japonija) per pasaulio lengvosios atletikos čempionatą A.Skujytė, prieš paskutinę rungtį buvusi trečia, šios pozicijos neišlaikė ir užėmė 6-ąją vietą. Austra septynkovės varžybose surinko 6380 taškų. Kaip vėliau paaiškėjo, mūsų sportininkė dalyvavo skaudama koja ir kovodama ne kartą ketino pasitraukti iš
varžybų. Pasaulio čempione trečią kartą iš eilės tapo švedė Carolina Kluft. Ji surinko 7032 taškus ir pagerino asmeninį, pasaulio čempionatų bei Europos rekordą.
Per pokalbį su „Lietuvos žiniomis” sportininkė papasakojo apie dar neišblėsusias pasaulio pirmenybių aistras, savo pomėgius ir Lietuvos vyrus, kurie yra nedrąsūs…
Norėjo pasitraukti
– Mūsų manymu, šis sezonas nebuvo jums labai sėkmingas.
– Nebuvo toks sėkmingas, kaip norėtųsi. Bet negaliu skųstis. Nebuvo taip, kad praleisčiau visą sezoną ar kurias nors varžybas. Viskas buvo gerai iki tos savaitės, likusios prieš pasaulio čempionatą.
Po barjerinio bėgimo prieš šuolį į aukštį neįsivaizdavau, kaip galėsiu atsispirti ta koja ir šokti. Aš bėgti beveik negalėjau, o dar reikėjo ir šokti. Norėjau visiškai pasitraukti iš šios rungties. Bet pamėginau kartą, antrą, pradėjau galvoti – niekad dar nebuvau pasitraukusi nebaigusi varžybų.
Kai pamėginau šokti, supratau, kad labai prisiversdama galiu atsispirti. Sezonas nebuvo įspūdingiausias, bet man jis reikšmingas. Man tai buvo prasminga pergalė – išbuvau iki pabaigos.
– Pasaulio čempionatas lietuviams buvo tarsi užkeiktas – koją pakišo traumos.
– Visi esame žmonės, kiekvienam gali kas nors atsitikti. Bet kai pagalvoji – jau geriau trauma būtų dabar, nei per olimpines žaidynes. Tikiuosi, kad kitąmet tai nepasikartos.
Turi tris trenerius
– Per Lietuvos čempionatą pamatėme, kad viena jūsų trenerių Remigija Nazarovienė. Paskui ji dingo. Kaip viskas yra iš tiesų?
– Mes su ja ir žiemą buvome stovykloje, paskui ir Taline kartu stovyklavome. Tačiau vasarą dėl įvairių priežasčių mums nepavyko bendradarbiauti. Taip išėjo, jog kaip tik tada iš Rygos grįžo mano dabartinė trenerė, ji ir sutiko man padėti iki pasaulio čempionato pabaigos.
Kiek dabar turite trenerių?
– Tris. Vienas – Amerikoje, taip pat Vida Mikalauskienė, padedanti rengtis šuoliams ir sprinto varžyboms, bei Virginija Maleckienė.
Yra ką tobulinti
– Ar per pasaulio čempionatą pamatėte, ką jums labiausiai reikėtų patobulinti?
– Kai dalyvauju patyrusi traumą, sunku išsiaiškinti, ką iš tikrųjų galiu. Įveikdama 800 metrų nuotolį tikrai neblizgėjau. Bėgdama tą atstumą galvojau, kad per televizorių visi žiūri ir mane keikia. Yra dar kur dirbti. Ir sprintas šlubuoja.
– Kokios jūsų sąsajos su JAV? Planuojate dar ten grįžti?
– Pavasarį ketinu vykti į stovyklą Amerikoje. Nes ten kovą prasideda universitetų atvirų patalpų varžybos, kur galima save patikrinti. Lietuvoje tuo metu oras toks, kad nosies nesinori į lauką kišti. Tad pavasarį JAV porą mėnesių sportuosiu, dalyvausiu atskirų rungčių varžybose.
– Kaip manote, kokios Viktorijos Žemaitytės galimybės varžytis suaugusiųjų kompanijoje?
– Jai reikia išsikapstyti iš traumų. Ji tikrai gali kovoti, yra užsispyrusi, tad gali nustebinti. Kadangi pati esu iškentusi operaciją, žinau, ką reiškia grįžti į sportą po jos.
Tikisi ir svajoja
– Pekino olimpinės žaidynėms jums bus jau trečios. Ko iš jų tikitės?
– Ko iš tikrųjų tikiuosi ar apie ką svajoju? (juokiasi). Svajonė visada ta pati – atsistoti ant aukščiausio nugalėtojų pakylos laiptelio. Tačiau yra daug pajėgių varžovių ir realybė sako – tu per daug nesitikėk. Bet labai noriu apdovanojimo.
– Ar galime tikėtis jus pamatyti ir Londono olimpiadoje?
– Tada man bus 33 metai (juokiasi). Tai ne taip ir blogai. Viskas priklausys nuo to, kaip reaguos organizmas. Per tuos ketverius metus labai nepasensiu, bet nuo traumų niekas nėra apdraustas. Jei sportuosiu per kančias ir nematysiu normalaus gyvenimo, – kam to reikia? Bet yra ir kitokių dalykų – gal ištekėsiu, gal turėsiu vaikų… (juokiasi).
Piešimui reikia tikslo
– Neseniai įsikūrėte savo bute Kaune. Ar jaukus butas?
– Labai jaukus. Iš pradžių maniau – kaip bus, kai įsikursiu ir man nepatiks? Negi reikės iš naujo viską dažyti? Bet butas – savas, ir vien dėl to jau jauku.
– Save jau galite vadinti kauniete?
– Butas Kaune, įsikūriau Kaune, tikrai ne amerikietė ir jau ne biržietė. Ir Vilniuje jau negyvenu. Vadinasi, kaunietė (juokiasi).
– Mėgstate piešti. Ar turite laiko šiam savo pomėgiui?
– Jei yra priežastis – gimtadienis ar panašiai, tada apima noras imtis teptuko. Bet jei nėra tikslo, tada atsisėdu ir galvoju – kodėl turėčiau piešti? Paskutinį kartą piešiau būdama Amerikoje, pavasarį. Tąsyk buvo ir priežastis.
Kas liūdina ir kas džiugina
– Kas jus labiausiai liūdina Lietuvoje?
– Liūdina tai, kad žmonės sau kraunasi į kišenes nelegalius pinigus. Daraisi tyrimus, jei sumoki gydytojui į kišenę, moki mažiau, jei nori gauti oficialų popierį, moki daugiau. Ir tai daug kur vyksta. Veikiausiai tai ne iš gero gyvenimo.
– O kas sporte liūdina ir džiugina?
– Nemalonu, kaip žmonės kovoja nesąžiningai. Džiugina tai, kad sportuojant negalima nieko planuoti į priekį. Gali visą save atiduoti ir grįžti nieko nepešus. Ir grįžus tau niekas rankos nepaspaus. Džiugu, kad mūsų sportas nenuspėjamas. Nes kitąkart galima save ir nustebinti.
Vyrai nedrįsta užkalbinti
– Šalia jūsų labai tiktų toks pat gražiai nuaugęs vaikinas. Esate labai išranki vyrams?
– (juokiasi). Nesakyčiau, kad išranki. Tiesiog to savo tikrojo dar nesutikau. O gal kiek ir išranki. Galbūt ne kiekvienas drįsta prie manęs prieiti.
– Gal turite kokių palinkėjimų vyriškai giminei?
– Kad rastų drąsos mane užkalbinti (juokiasi). Būkite labiau pasitikintys.
– Ko sau palinkėtumėte per olimpines žaidynes?
– Kad vėl riedėtų džiaugsmo ašaros…