Galima būtų pasidžiaugti, kad žmonėms jau imama kelti algas. Ne taip dar seniai buvo laikai, kai apie didesnį atlyginimą dirbantieji tegalėjo tik pasvajoti, o anuomet pardavėja vadinamosiose komercinėse parduotuvėse turėjo būtinai būti su aukštuoju išsilavinimu ir dar mokėti užsienio kalbą.
Dabar situacija pasikeitė. Pardavėjų ir kitų darbuotojų kasdien reikia vis daugiau. Ačiū emigrantams ir darbdaviams. Pabrangus pragyvenimui atsirado poreikis kelti ir algas.
Taigi šiuo požiūriu kylančios kainos, kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų, turi ir tam tikrą teigiamą pusę, nes norintys išsaugoti gerus darbuotojus darbdaviai irgi ėmė mąstyti. To netolimoje praeityje nebuvo.
Reikia pasakyti, kad ir eilės prekybos centruose tapo trumpesnės, nes priimta daugiau kasininkių, kurios gali greičiau aptarnauti minias čia plūstančių klientų.
Vis dėlto geros naujovės pasiekė dar ne visas įstaigas. Pavyzdžiui, kavinėse ir restoranuose dar daug ką reikia keisti. Mano nuomone, aptarnavimas čia kuo toliau, tuo labiau tampa baisesnis. Normalaus aptarnavimo daugeliu atvejų negali sulaukti net už nemažus arbatpinigius.
Kol dar buvo vasara, klientų skundus buvo galima „nurašyti” tam faktui, kad laikinam padavėjo darbui buvo priimta daug moksleivių ar studentų.
Tačiau vasarai pasibaigus niekas nepasikeitė. Padėtis liko tragiška. Išvada čia peršasi viena: vadinasi, miesto kavinių ir restoranų savininkai ir toliau moka pernelyg mažas algas, kad jų maitinimo įstaigose dirbtų tinkantys šiam darbui žmonės.
Panašu, kad ir statybose ėmė dirbti tie, kurie anksčiau patvorėse rinkdavo butelius ir gerkles periodiškai „praskalaudavo” kai kuriais gėrimais.
Vis girdžiu daugelio pažįstamų žmonių skundus, jog pakvietė padirbėti privačiose statybose, o „meistrai” užgėrė. Lygiai tą patį patyrė ir tie, kurie darė remontus savo butuose.
Kiek girdėjau, tokia padėtimi skundžiasi ir didelių namų – daugiabučių statybų užsakovai. Daugelis žmonių net pataria, kad pasamdytiems statybininkams šiukštu negalima mokėti avanso. Nes jei tik sumokėsi, jie jau kitą dieną nebeateis dirbti – esą dar balius nesibaigė.
Būna, kad tokie užgeria net ir ne vieną savaitę. Ir darbdavys turi su tuo taikstytis, nes nėra ką samdyti – visi čia, Lietuvoje, liko tokie patys.